A.Jomantas pasidalino auksiniais prisiminimais iš Turino
interviu (7)
Vilniaus „Lietuvos ryto“ komanda grįžta į Turino miestą, kuriame pasiekė vieną įsimintiniausių pergalių klubo istorijoje. 2009–ųjų balandžio 5 dieną Rimo Kurtinaičio treniruojama ekipa parbloškė turtingąją Maskvos srities „Chimki“ ir antrą kartą tapo Europos taurės turnyro čempione.
Vilniaus komandoje iki šiol rungtyniauja vienas iš įsimintino laimėjimo liudininkų, kuris nuvykęs į Turiną neabejotinai prisimins istorinio triumfo akimirkas.
Tai – puolėjas Artūras Jomantas, kuris nemažai prisidėjo, kad klubas antroje lemiamo mačo pusėje panaikintų dviženklę „Chimki“ persvarą ir pasidabintų aukso medaliais.
Prieš trečiadienį laukiančias itin svarbias Europos taurės „Top 16“ etapo rungtynes su „Fiat“ klubo oficiali „Lietuvos ryto“ klubo svetainė „bcvilnius.lt“ pasikalbėjo su žaidėju apie neįtikėtinas rungtynes Turine bei vieną gražiausių krepšininko karjeros epizodų – bloką gerokai aukštesniam puolėjui Maciejui Lampe.
„Tuomet buvome tikrai gera komanda, su daug išskirtinių asmenybių, pavyzdžiui, su Chucku Eidsonu ar Marijonu Petravičiumi. Jie buvo tikrai nuostabūs žmonės, labai daug mums padėjo ir buvo ekipos lyderiai. O likę žaidėjai tiesiog darė savo darbą. Niekam nebuvo svarbu, kiek kas įmes taškų ar žais minučių. Tiesiog išeini į aikštę ir darai, ką reikia komandai, kad pasiektum pergalę“, – kalbėjo 32-ejų puolėjas.
– Grįžkime į 2009–uosius metus, kai triumfavote Europos taurės turnyre Turine. Žaidei starto penkete ir galbūt pameni, kokios mintys aplankė prieš lemiamą turnyro mačą?
– Mums daug ką reiškė vien patekimas į finalą, nes niekas to nesitikėjo. Kaip vėliau tarpusavyje išsiaiškinome, dauguma galvojo, kad po pirmųjų finalinio aštuoneto rungtynių važiuosime namo. Lėktuvo įgula buvo pasiruošusi jau kitą dieną skristi į Lietuvą, tačiau vėliau Italijoje išbuvo savaitę laiko.
Prieš finalą treneris R.Kurtinaitis kalbėjo, kad žaidėjai atiduotų visas jėgas, nes kito tokio šanso gali nebeturėti gyvenime. Svarbu, kad po rungtynių nė vienas krepšininkas negalvotų, kad galėjo geriau ir kažko nepadarė. Atiduodame viską, o kaip bus, taip bus. O buvo neblogai, kaip matėte (šypsosi – aut. past.).
– O prisimenant patį susitikimą?
– Buvo labai sunkios rungtynės. Mes atsilikome nuo „Chimki“ nemažai taškų ir buvo labai sudėtinga rungtyniauti prieš tokius žaidėjus kaip Kelly McCarty, Maciejų Lampe, Carlosą Delfino ir kitus. Persilaužimą mače mums pavyko pasiekti, kai drastiškai pakeitėme gynybos sistemą. Rusai niekaip negalėjo jos perkąsti ir paskutiniame ketvirtyje. Pradėjome keistis ginamaisiais – didelis su mažu ir atvirkščiai. Aišku, rungtynių pabaigoje galbūt kažkiek ir nusišypsojo Fortūna, bet tas vakaras buvo mūsų.
– Tavo blokas M.Lampe – vienas įspūdingiausių karjeros epizodų.
– Taip, tada netrukus lenkas užsidirbo ir penktąją pražangą. Buvau kairėje aikštės pusėje, o varžovai žaidė „pikenrolą“. Vidurio puolėjas laisvas gavo kamuolį ir šoko atlikti dėjimą. Aš kaip visada stengiausi blokuoti, bauduoti, bet tuo momentu apie „stogą“ tikrą negalvojau. Norėjau, kad varžovas eitų mesti bent du baudos metimus. O gavosi, taip kaip gavosi.
– Kokios emocijos apėmė po finalinės sirenos?
– Daug laimės ir džiaugsmo, net nesijautė jokio nuovargio. Atsimenu, jog mus palaikė daug žiūrovų.
– Ar ilgai Turine šventėte pergalę?
– Po apdovanojimų ceremonijos iš karto vykome į oro uostą, nes į areną jau buvome pasiėmė visus savo daiktus.
– Kaip jus sugrįžusius pasitiko sirgaliai?
– Antrą valandą nakties Vilniaus oro uostas buvo pilnas žmonių. Treneris R.Kurtinaitis ir Ch.Eidsonas buvo išnešti ant rankų. Ėjau kartu su Steponu Babrausku, kuris nešėsi taurę. Visi puolė prie trofėjaus ir Stepas šaukė, kad jo nepaleisčiau. O pagerbimas vyko jau kitą dieną.
– Ar paliko įspūdį Turino miestas ir arena?
– Man tai asocijuojasi tik su pergale, nes į visas išvykos rungtynes mes nevažiuojame kaip turistai. Vykstame žaisti ir stengiamės susikaupti tik rungtynėms, o ne vaikščioti po miestą ar muziejus. Todėl apie Turiną nieko negalėčiau pasakyti.
– Grįžtame į šį sezoną. Europos taurės „Top 16“ etapą pradėjote dviem nesėkmėmis.
– Pralaimėjimai, aišku, yra labai negerai. Prieš „Zenit“ tikrai galėjome laimėti Vilniuje ir tai yra skaudžiausia. O „Bayern“ išties yra labai gera komanda, kuri tą vakarą pasirodė puikiai. Mums buvo sunku prieš juos kovoti. Nors pradėjome dviem pralaimėjimais, tačiau dar liko rungtynių ir turime pasistengti iškovoti likusias pergales, kad patektume į kitą turnyro etapą.
– Kaip šį sezoną jautiesi komandoje, kokia tavo rolė ekipoje?
– Šiame sezone sužaidžiau tiek gerų, tiek ir labai blogų rungtynių. Reikia stabilizuoti žaidimą ir turime sugrįžti į tas vėžes, kaip buvo prieš Naujuosius metus. Privalome nusiraminti ir daryti savo darbą.
– Kokias išskirtum 2009–ųjų čempioniškos komandos savybes, kurios leido triumfuotų prestižiniuose turnyruose?
– Tuomet buvome tikrai gera komanda, su daug išskirtinių asmenybių, pavyzdžiui, su Ch.Eidsonu ar Marijonu Petravičiumi. Jie buvo tikrai nuostabūs žmonės, labai daug mums padėjo ir buvo ekipos lyderiai. O likę žaidėjai tiesiog darė savo darbą. Niekam nebuvo svarbu, kiek kas įmes taškų ar žais minučių. Tiesiog išeini į aikštę ir darai, ką reikia komandai, kad pasiektum pergalę.
– Ar matai kažkokių panašių bruožų, lyginant tą čempionišką komanda su dabartine?
– Manau, kad mes tikrai turime pajėgių žaidėjų, gerą trenerį, kolektyvą, kad pasiektume tas pergales. Tikrai darysime ir stengsimės, kad taip būtų. Galiu pažadėti, kad dirbsime ir atiduosime visas jėgas. O kaip bus, matysime, nes galutinis rezultatas priklauso ir nuo daugybės kitų dalykų – traumų, Fortūnos ir panašiai. Pažadu, kad kovosime.
Norėdami komentuoti prisijunkite.