Utenoje šaknis įleidęs G.Matulis: apie veterano statusą, „laukinius“ laikus, meilę 3x3 krepšiniui ir karjeros pabaigą interviu

Gintautas Matulis – daugiausiai rungtynių Utenos „Uniclub Casino-Juventus“ ekipoje sužaidęs krepšininkas. Ir tai – ne vien skambūs žodžiai.

34 metų 197 cm ūgio puolėjas šioje komandoje praėjo viską: žaidimą Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) ir „laukinius“ senuosius laikus, kuomet profesionalumo klubams stigo. Jis su Utenos ekipa įžengė į Lietuvos krepšinio lygą („Betsafe-LKL“), stebėjo komandos brandą, gerus ir prastesnius laikus, išvyko ir vėl čia sugrįžo praeitą sezoną.

„Uteną tikrai galiu vadinti savo namais“, – sako G.Matulis.

Kol kas energijos krepšiniui ir kitoms veikloms jis dar turi sočiai ir šypsosi, kad veterano statuso dar nenorėtų turėti. FIBA „lango“ metu G.Matulis nesiilsi nuo visko, o laiką leidžia turiningai – dalyvaudamas socialiniame projekte ir padėdamas mažinti nedirbančių ir nesimokančių jaunuolių socialinę atskirtį.

„Žmona man ir sako: kažką jau padarei, tai ką dabar sugalvosi“, – juokiasi G.Matulis, apibūdindamas savo nenusėdėjimą vietoje ir iššūkių ieškojimą.

– Atėjo FIBA „langas“, proga rasti laiko dalykams, kurių nespėjama nuveikti sezono metu – kuo užsiimsite jūs?

– Turėjome porą laisvų dienų, per kurias vykau į Kauno tardymo izoliatorių pas jaunuolius, turėjau ir kitos veiklos. Taip pat laiko skyriau šeimai ir vėl sportuosiu, ruošimės artėjančioms rungtynėms. Čia atrodo, kad yra dvi savaitės, bet jos prabėgs greitai. Reikės apsigydyti traumas, nueiti į baseiną – ko nepadarėme spalį ir rugsėjį, kuomet buvo daug rungtynių. Nebeduoda niekas 5 laisvų dienų, kaip kažkada, kai sakydavo: skriskite, kad nebūtumėte Lietuvoje (Juokiasi).

– Utenos komandoje skaičiuojate jau aštuntus metus, esate veteranas ir „Uniclub Casino-Juventus“ klube, ir apskritai lygoje. Ar veterano statusą jau jaučiate, ar būnant 34-erių toks nesijaučiate?

– Neskamba man tai, nesijaučiu toks senas (Juokiasi). Pasižiūrėkite į Mindaugą Lukauskį, jau ten atrodo gali vadinti veteranu, bet kokia jo žaidimo kreivė, kokia priežiūra – net ir ten neapsiverčia liežuvis jį taip vadinti. Ypač per „Hoptrans“ 3x3 turnyrą praeitą vasarą išgirdau šalia savęs žodį veteranas. Kažkaip galvoju: na, ne, dar toks nesijaučiu. Juk dar žaidė Stepas, broliai Lavrinovičiai, Jasaitis – dar vyresni žmonės, aš dar buvau jaunas. Kol jaučiuosi gerai, sveikata nešlubuoja, amžius – tik skaičius pase.

– Pats esate kilęs iš Rokiškio, didžiąją karjeros dalį gyvenate būtent Utenoje. Ar pastarasis miestas jau tapo visiškais jūsų šeimos namais?

– Taip, čia mano šeima, vaikai eina į mokyklą, žmona dirba, turime būstą. Dėl to šį miestą vadinu savo namais.

– Ar greitai prisijaukinote šį miestą? Pirmąkart prie „Uniclub Casino-Juventus“ prisijungėte dar 2008 metais.

– Viską padiktavo situacija, gavosi organiškai. Esu iš Aukštaitijos, Utena būdavo kaip didesnis miestas, į kurį gali atvykti iš Rokiškio. Pradėjau čia žaisti NKL, dar studijuodamas, vėliau mane pakvietė į LKL, ėjo vieni metai, kiti, treti, atsirado galimybė įsigyti būstą – viskas išsirutuliojo savaime. Keletą metų buvau išvykęs, bet namais laikiau Uteną.

– Kaip prisimenate tuos laikus, kuomet tik pradėjote karjerą Utenoje. Kaip minėjote, klubas dar rungtyniavo NKL, vėliau žengė pirmuosius žingsnius LKL ir brendo jūsų akyse.

– Dabartinis direktorius Eimantas Skersis tuo metu buvo tik atvykęs, jis dirbo atstovu spaudai ir norėjo daryti karjerą. Viskas buvo labai paprastai. Čia dabar turime trenerių štabą, darbuotojų, kurie atsakingi už atskiras sritis. Tuo metu NKL mus treniravo Mindaugas Kildišius, jis daug ką buvo pasiėmęs ant savęs, daug darė Eimantas. Buvo šeimyniškas komandos modelis – visi turėjo pradėti nuo savęs ir įdėti kažkokį indėlį.

Panašiai buvo ir pirmaisiais metais LKL: gal kažkiek profesionaliau, bet visi darė taip, kaip žinojo. Atvyko ir Žydrūnas Urbonas, buvęs žaidžiančiuoju treneriu, Gintaras Kručkauskas vedė fizinio rengimo treniruotes – viskas buvo labai paprastai ir šeimyniškai.

– Ką 2009 metais Utenai reiškė įžengimas į pajėgiausią šalies lygą?

– Tada gal dar nelabai supratome. Turėjome stiprią komandą NKL, norėjome laimėti ir kaip tik buvo atidaryta Utenos arena. Mes sakėme: einame, užbaigsime sezoną joje. Kaip tik vyko atkrintamosios. Iš mažytės salės, kurioje gerai jautėmės ir prieš visus laimėjome, atėjome į areną ir patiems buvo šokas, erdvės kitokios. Atvyko „Žalgirio“ dubleriai – jiems pralaimėjome, po to Jonavai. O kai žengėme į LKL, turėjome gerą komandą, į areną pradėjo rinktis žmonės – nuo to laiko Utena asocijuojasi su pastovumu ir pergalėmis. Galima sakyti, tai „Top 4“ komanda lygoje.

– Pasakojote apie senus ir ganėtinai „laukinius“ laikus, o kada organizacijoje įvyko esminis lūžis profesionalumo link?

– Žydrūnas daug darė ir sakė iškart: mano tikslas, kad žaidėjai gautų algas, tikrai nedarysime, kad pasirašome bet ką, o tada bandome suktis. Tokia pamatinė vertybė išliko iki šiol ir ją vertina visi žaidėjai. O lūžis atėjo po truputį. Kol keletą metų čia nebuvau, buvo laimėta bronza su Dainiumi Adomaičiu, buvo užimta trečia vieta Karaliaus Mindaugo taurėje – viskas atėjo palaipsniui su pergalėmis, taip pat ir noras augti organizacijai.

Kaip ir paprastam žmogui pasiekus vieną dalyką norisi daugiau ir daugiau, ir daugiau. Matai, kad su senais ištekliais nebespėji, tad po truputį pildaisi. Praėjo 12 metų LKL ir komanda yra tokiame lygyje, kur visi atsakingi už savo dalykus. Žinoma, žiūrint į geriausias organizacijas, matai, kad tikrai gali plėstis ir atsakomybes pasidalinti, bet viskas remiasi į finansus. Pergalės ir noras tobulėti viską lėmė.

– Pirmas jūsų etapas Utenoje be pertraukų truko šešerius metus. Kuomet žaidėjai yra jaunesni, jie įprastai nori išbandyti kažką naujo karjeroje, kodėl jūs taip ilgai tuomet užsibuvote vienoje vietoje?

– Nebuvau labai talentingas vaikis, kuris ieškotų kuo geresnio kontrakto. Man buvo sudarytos geros sąlygos čia ir nesijaučiau čia padaręs kažko gero, jog vykčiau ieškoti laimės kitur. Augau, tobulėjau, ieškojau, buvo traumelių, bet turėjau gana svarbią rolę. Gal ją gavau per anksti ir situacija taip padiktavo, kad reikėjo išbandyti kažką naujo, atgauti pasitikėjimą savimi. Tada ir išvykau atgal į NKL. Tuo metu savęs gerai nevertinau.

– Ar sugrįžti į NKL – Molėtus ir Marijampolę – nebuvo apmaudu? Galima sakyti, tai buvo žingsnis atgal.

– Tikrai nebuvo. Man reikėjo sezono, kuriame žaisčiau. Žinojau, kad galiu, bet dėl kažkokių aplinkybių neiššoviau. Kiekvienas žaidėjas turi savo ribas. Talento niekada neturėjau, nebuvau didelis metikas, o darbas Molėtuose man davė daug pasitikėjimo savimi. Vėliau sekė pažintis su Mariumi Kiltinavičiumi, kuri pakėlė mano kreivę aukštyn.

– Kalbant apie Marių, kuris neįsitvirtino LKL čempionate ir grįžo į Marijampolę, ką manote apie tai?

– Galvoju, kad jo laikas dar bus ateityje. Jam reikia komandos, kurioje jis galėtų rinkti žaidėjus – ten jis rodys gerą rezultatą. Ką jis ir darė Kėdainiuose per tuos kelis mėnesius. Nežinau peripetijų, bet žinau jo sugebėjimus ir žinau, kad aukštą lygį jis pasieks.

– Kuomet 2014 m. palikote „Uniclub Casino-Juventus“ ekipą, galima sakyti, prasidėjo geriausi ir tituluočiausi klubo laikai. Kaip jums tai žiūrėjosi iš šono?

– Bronzos gal norėjosi, bet prie pergalių ir medalių norisi prisidėti, kur bebūčiau. Ir NKL laimėjau medalių, bado nebuvo. Utenos komandą visada palaikiau, palaikiau ir ryšį su žmonėmis, tikiu, kad viskas susidėlioja taip, kaip reikia. Ir pakilimai, ir nuopuoliai ateina tada, kai reikia. Buvo laikas, kai išsiskyrėme, bet jie susirinko gerą komandą su Dainiumi. Pernai irgi turėjome gerą komandą, bet koją kišo traumos, dabar vėl turime gerą komandą, bandysime išlaikyti tai, o ar pavyks iki galo, matysime sezono gale.

– Kokie yra jūsų įsimintiniausi pasiekimai per visus šiuos metus Utenoje?

– Esame su treneriu Giedraičiu laimėję BBL iššūkio taurę, pernai laimėjome KMT medalį. Kasmet stengiuosi pasiimti kažką gero ir išmokti kažko iš žmonių, su kuriais dirbu. Man labiausiai įsimena pirmieji metai LKL, kai žaidžiau su tuometėmis žvaigždėmis, kurias pats stebėdavau televizoriuje: man jaunam Urbonas, Mineikis, Elvikis, Pakamanis, Praškevičius, Gaidamavičius buvo vau. Sėdėjau ir galvojau: ką aš čia darau? Turėjau galimybę semtis patirties iš tokių žmonių, tad pirmieji metai buvo labai įsimintini.

– Per visą karjerą tik kelis mėnesius praleidote užsienyje – Islandijoje. Ar nesinorėjo save svetur išbandyti labiau?

– Kaip jau sakiau, nebuvau talentingas ir ieškoti kažko nenorėjau. Dėl to, kiek man siūlė variantų užsienyje, ten pinigai buvo panašūs kaip Lietuvoje. Man sakė: nuvyk į Prancūziją, ten ramiai žaisi. Bet nebuvau labai žaidžiantis žaidėjas. Tik tada sužaidžiau vieną, antrą geresnį sezoną NKL, gavau šansą grįžti į LKL, o pinigai buvo panašūs, tad verta važiuoti nebuvo. Džiaugiuosi tuo, kur esu, buvo visokių laikų, ir geresnių, ir blogesnių, iš Islandijos parvykau į Kėdainius, tai man davė daug patirties kaip asmenybei.

– Galima sakyti, kad dabar, būdamas 34-erių, turite gerokai solidesnį vaidmenį LKL nei tada, kai teoriškai yra žaidėjų pikas, ar tai neatrodo paradoksalu?

– Kiti profesionaliai žaisti pradeda 17–18 metų, o aš pradėjau 23–24 metų. Atmeskite tuos kelerius metus ir gausis (Juokiasi). Pas mane viskas vyko vėliau, nes nebuvau perspektyvus. Visas bagažas, kurį susidėjau iš trenerių, davė rezultatą, o ir darbo etika keitėsi. Kai tik pradėjau žaisti, visiems buvo įprasta, kad sezonas baigiasi, ateina vasara, mėnuo poilsiui, mėnuo – futbolui pažaisti ir tada susitinki pasiruošime. Dabar viskas kitaip, kitoks požiūris – vasarą vyksta darbas. Tais laikais jei būtų asmeninių trenerių, gal būtų buvę kitaip.

Su laiku atėjo ir ramybė. Jei anksčiau naudojaisi šuoliu, greičiu, daugiau bėgdavai, tai dabar daugiau dirbi galva ir gerini tritaškį. To neturėjau anksčiau, kai taiklumas siekė 28 procentus, o dabar – apie 40 proc. Bandau prisitaikyti prie besikeičiančio krepšinio ir pasaulio. Anksčiau buvo, kad gerai giniesi ir tave laiko geru gynėju, o dabar visi ginasi panašiai. Jei gerai pataikai ir giniesi – gerai, tavo vertė kils, bet dabar visi žiūri, kas įmes taškus.

– Šiuo metu situacija Utenoje verčia žaisti ir po daugiau nei 25 minutes, ar tai jūsų kūnui tinka, ar yra daugoka?

– Viskas gerai, tinka. Aišku, jei su „Žalgiriu“ žaidi šešiese, fiziškumas ten kitas, greitis irgi – yra sunkiau. Pernai sezoną užbaigėme 7–8, kai žaidėme po 30 minučių, tas galas jau tikrai buvo sunkus. Atsimenu paskutines rungtynes, ten tikrai buvome išsisunkę iki paskutinio lašo.

– Ar turite planą ir norą Utenoje ir užbaigti profesionalo karjerą?

– Kažkaip ir po pernai metų pratęsėme sutartį vienam sezonui. Draugai paklausė: ar jau baigsi? Atsakiau: kaip leis sveikata. Dar mėgaujuosi krepšiniu, matau prasmę, sveikata leidžia, tad planų baigti dar nėra. Ar treneris mane matys čia toliau, ar leis sveikata – yra daug niuansų, kurių negaliu kontroliuoti. Aišku, smagu būtų baigti namuose.

– Bet iš nusiteikimo atrodo, kad dar bent metus pažaisti norėtųsi?

– Šį sezoną žaidžiu, o atėjus vasarai matysime. Planuoju pažaisti 3x3, nes ten jaučiu malonumą. Ar būsiu reikalingas, nežinau. Šiuo momentu, kai klausiate, dar tikrai noriu žaisti.

– Ar susižavėjimas 3x3 krepšiniu yra pakankamas, kad, pvz., baigus karjerą 5x5 krepšinyje dar liktumėte žaisti trijulėse?

– Man tai patinka ir gal net labiau tinka. Tai krepšinis, su kuriuo augau iki profesionalaus lygio, man jis mielesnis širdžiai, greitesnis, ten daugiau sprendimų – žaidėjų rankose. .Jei būtų toks dalykas, kaip profesionali 3x3 lyga, galbūt persiorientuočiau į ją. Girdėjau, kad aktorius Tadas Gryn sakė: aš esu aktorius, man nesvarbu, savo darbą daryti teatre ar televizijoje, noriu savo darbą daryti gerai. Jei gauni pinigus, jauti malonumą, galėčiau ir Rokiškio miesto lygoje žaisti (Juokiasi). Broliai Lavrinovičiai negauna pinigų, sveikatos nebe tokios, bet jie vis tiek žaidžia krepšinį. Ta meilė krepšiniui – pavydėtina. Neįtikėtina, žiūri į juos ir galvoji: kodėl jūs mane veteranu vadinate? Kažkas būnat 42-ejų laksto ir aukojasi (Juokiasi).

„Ilgoji pertrauka“: visų „Ryto“ žaidėjų atlyginimai – nustebinęs brangiausias krepšininkas, geras sandoris su „Neptūnu“, kam permokama, o kieno kontraktai – geriausi