Nuo rolinio vaidmens iki rezultatyviausio lygoje – lietuvis rodo naują savo veidą Slovakijos krepšinyje (13) interviu

Epizodinė rolė – toks buvo Džiugo Slavinsko vaidmuo Klaipėdos „Neptūne“ pastaruosius ketverius metus, prie kurio puolėjas jau buvo spėjęs priprasti.

Tačiau 23 metų 202 cm ūgio žaidėjas nusprendė imtis permainų ir įrodinėti, kad jam be reikalo užkabinta gynybinio krepšininko etiketė. Tai padaryti jam sekasi su kaupu.

Lietuvis gina Bratislavos „Inter“ komandos garbę ir Slovakijos čempionate per 38 minutes meta po 18,9 taško, atkovoja 7,2 kamuolio bei renka 16,7 naudingumo balo, Alpių Adrijos lygoje skaičiai siekė 24 taškus, 5,8 atkovoto kamuolio, tiek pat rezultatyvaus perdavimo bei 23,8 naudingumo balo.

Tokio svarbaus vaidmens Dž.Slavinskas savo karjeroje dar nebuvo matęs, o toks rezultatyvumas leidžia lietuviui būti ryškiausiu šių dviejų lygų žaidėju. Slovakai, beje, žaidėjų vidurkį skaičiuoja pagal abiejų turnyrų statistiką.

„Žinojau, kad gausiu rolę, o kaip seksis – nenumaniau. Treneris norėjo, kad būčiau lyderis, parodyčiau save. Jis duoda daug laisvės, sukuria man geras situacijas, mėgaujuosi krepšiniu“, – džiaugiasi jis.

Dž.Slavinsko etapas Klaipėdoje truko ketverius metus – ryškiausią rolę jis turėjo praeitais metais, kai per 24 minutes pelnė po 7,3 taško, atkovojo 4,6 kamuolio ir rinko 8,1 naudingumo balo.

„Gal buvo nusistatymas, kad esu labiau gynybinio plano žaidėjas. Dėl minučių negaliu skųstis – pas Gaidamavičių praeitą sezoną tikrai jų gaudavau daug. Tiesiog į mane labiau žiūrėjo kaip į gynybinį žaidėją, nesuteikiant didesnės rolės puolime. Norėjau pakeisti kryptį, kur į mane žiūrėtų kitaip“, – motyvus išvykti vardino puolėjas.

Slavinsko statistika

– Džiugai, pristatykite lietuviams, kaip atrodo Slovakijos krepšinis?

– Slovakijos krepšinis nustebino mane patį, kai vykau čia, nežinojau, koks čia bus lygis, bet nustebau, jog jis gana aukštas. Prieš kelerius metus, kiek žinau, čia buvo legionierių limitas – aikštėje galėjo būti du legionieriai, dabar tai pakeista. Dėl to komandos turi stiprių amerikiečių ar balkanų. Lygis visai geras, viskuo esu patenkintas.

– Iš kur rinkotės informaciją prieš nusprendžiant vykti į šią gana netradicinę šalį krepšiniui?

– Turiu tą patį agentą kaip Arnas Beručka – jis praeitą sezoną žaidė čia. Agentas daugmaž papasakojo, ko tikėtis. Turėjau rimtą pokalbį ir su treneriu Olegu Meleščenka, gerai pasišnekėjome, jis yra dirbęs Eurolygoje, Maskvos srities „Chimki“ štabe. Tiesa, su Kurtinaičiu jis jau štabe nebuvo. Per daug negalvojau, nes treneris žadėjo laisvę, daug minučių, tai išgirsti man ir tereikėjo.

– Ar Slovakijos lyga jums neatrodė rizikingas pasirinkimas karjerai?

– Prieš tai apie tai galvojau, bet mes rungtyniavome ir tarptautiniame turnyre – Alpių Adrijos taurėje. Ten buvo ir Austrijos, Lenkijos, Slovėnijos klubai – galvosi, kad galėjau pasirodyti ir kitoms šalims. Lietuvoje gana jaunas atvykau į LKL, minutes reikėjo išsikovoti per gynybą ir energiją, puolime galimybės buvo ribotos, jaučiau, kad niekada savo šanso pasirodyti taip ir negavau. Norėjau vykti ten, kur galėčiau pasirodyti. Žinau, kad galiu būti efektyvus tiek puolime, tiek gynyboje, tiek kuriant žaidimą komandos draugams. Tokia buvo mano pagrindinė motyvacija. Kad ir vykau į kažkiek žemesnę lygą, bet su tikslu susigrąžinti pasitikėjimą ir meilę krepšiniui.

– Per etapą „Neptūne“ jautėtės iššvaistęs daug pasitikėjimo savimi?

– Gal galima sakyti, kad labiau jaučiausi įspraustas į dėžę, ribotas. Niekada neturėjau gero šanso parodyti save iki galo. Aš norėjau vykti ten, kur žaisčiau daug, treneris manimi tikėtų, būtų daug situacijų gal net nestandartinių man, kurių nesu turėjęs anksčiau. Norėjau lipti iš savo komforto zonos. Žinau, kad dabar didelė atsakomybė tenka man, jei aš nesužaisiu, daug šansų, jog pralaimėsime.

Slavinskas

– Žaisdamas Klaipėdoje svarstėte, kodėl to didesnio šanso taip ir negavote?

– Tiesiog gal buvo nusistatymas, kad esu labiau gynybinio plano žaidėjas. Dėl minučių negaliu skųstis – pas Gaidamavičių praeitą sezoną tikrai jų gaudavau daug. Tiesiog į mane labiau žiūrėjo kaip į gynybinį žaidėją, nesuteikiant didesnės rolės puolime. Norėjau pakeisti kryptį, kur į mane žiūrėtų kitaip.

– Manote, kad „gynybinio plano žaidėjas“ buvo labiau jums prilipdyta etiketė?

– Gali būti, dėl to norėjau vykti ten, kur etikečių nebūtų, kur žiūrėtų į mane tiesiog kaip žaidėją, kurį galima išnaudoti kuo geriau.

– Kai kurie žaidėjai, jei vienas etapas LKL jiems nenusiseka, kaip tik nori likti lygoje ir čia įrodinėti vertę. Jums toks variantas nepatiko?

– Buvo keletas pasiūlymų, gal ir galėjau likti. Bet niekada nežinai, kaip bus, kokia bus komanda, jei vėl turėsi panašų sezoną, gal vėl stovėsi vietoje. Norėjau keisti rakursą. Kai čia yra ir tarptautinis turnyras, galėjau pasirodyti nemažai šalių, žaidžiau prieš geras komanda, Tauro Jogėlos klubą, Slovėnijos geriausio ketverto klubą. Nesukau per daug galvos, nes žinojau, kad žaisiu per savaitę po 2–3 rungtynes.

– Seniai matytas krūvis jums.

– Gaunasi tikrai nemažai. Vienu metu tvarkaraštis buvo labai įtemptas. Praeitą sezoną žaidėme tik kartą per savaitę, dar dėl koronaviruso pasitaikydavo ir ilgesnių pertraukų, tad teko priprasti prie didesnio tempo. Pačiam šis sezonas irgi permainingas: gavosi, kad pagrindinis centras iškrito iš rikiuotės jau antrose rungtynėse, visiems prisidėjo minučių, krūvis didelis, bet negaliu skųstis, kai turiu tokią rolę.

Slavinskas

– Ar Slovakijos krepšinyje įžvelgiate kažkokių pranašumų prieš LKL?

– Čia įžvelgiu didelį fiziškumą. Pačiam teko prie to priprasti, prie negaunamų švilpukų – buvau nustebęs, kad visi fiziški, visi daužosi, o teisėjai tai leidžia. Bet aš nieko prieš, man patinka – išprovokuotų pražangų daug, tik apsiprasti reikėjo (Juokiasi). Man patinka kontaktas, man patinka pakalbėti su žaidėjais. Nenoriu sakyti stereotipų, bet iš balkanų jaučiasi, kad jie mėgsta pakalbėti, kažkur ir alkūnę gali gauti, kur nereikia. Aišku, yra ir visokių amerikiečių.

Čia dažniausiai yra 6–7 geri žaidėjai, kurie tempia gerą lygį, o toliau eina 8–10 žaidėjai kaip jaunimas. Lietuvoje rotacijos yra gilesnės, visi turi 9–11 žaidėjų.

– Kaip atrodo Bratislavos komandos organizacija?

– Sąlygos paprastos, bet duodama viskas, ko reikia: gyvenimas, maitinimas. Ši komanda anksčiau žaidė ir FIBA Europos taurėje, bet koronavirusas juos labai paveikė. Jie stengiasi, kiek gali, lipa per galvas, salė prie pat, visi gyvena netoliese, gaunu viską, ko reikia. Man svarbiausia – krepšinis, treneris ir galimybė žaisti.

– Kas gyvenant Slovakijoje jums labiausiai patinka ir kas galbūt erzina?

– Sakoma, kad lietuviai yra šaltesni, bet man slovakai pasirodė išvis šalti (Juokiasi). Gal tik antrą savaitę pradėjome su jais kalbėti sakiniais, prieš tai būdavo tik labas ir viskas. Bratislava – sostinė, tad pasisekė, yra kur nueiti. Oras panašus kaip Lietuvoje, tad nejaučiu didelio skirtumo.

– Kiek griežtai jūsų lygoje laikomasi koronaviruso protokolų ir prevencijos priemonių?

– Aš pats sirgau koronavirusu. Gavęs teigiamą testą turi 10 dienų izoliuotis, tačiau neturėdamas simptomų po 5–6 dienų gali su kauke grįžti į darbus. Mes krepšinio su kauke žaisti nelabai galime, todėl aš gavau salę pajudėti atskiru laiku. Prie komandos grįžti galėjau po 10 dienų. Turėjome atidėtas 4 rungtynes, tad jas kažkur turės įsprausti, nes pirmiausia susirgo treneris ir du žaidėjai, po savaitės – dar trys žmonės, gavosi, kad visi atkritome ne vienu metu.

– Slovakijos čempionate esate 5 vietoje iš 8 – kiek klubą tenkina dabartinė pozicija?

– Tikslas yra būti aukščiau, bet lentelėje situacija tokia, kad gali pasiekti 2 pergales – kilsi aukščiau, gali pralaimėti ir krisi iki septintos vietos. Sezonas buvo permainingas: kaip jau minėjau, pirmiausiai ilgam iškrito centras, o vėliau jam sugrįžus traumą gavo pagrindinis įžaidėjas. Jis nežais iki sezono galo. Nežinau, ar tai dėl krūvio, bet traumų daug. Jei būsime sveiki, galime šioje lygoje patriukšmauti. Čia nėra vienos išsiskiriančios komandos – gal tik Levicės ekipa, bet jos amerikietis išvyko, jie irgi pasilpnėjo. Slovakijos lyga – neprognozuojama, čia niekas kaip „Žalgiris“ neišsiskiria.

Slavinskas

– Slovakijos fronte metate po 20 taškų ir esate rezultatyviausias žaidėjas, koks jausmas matyti save tokioje pozicijoje?

– Smagu, negali sakyti, kad nėra smagu (Šypsosi). Kaip jau kalbėjau, komandos rezultatai galėtų būti geresni, bet tokio savo žaidimo net pats nesitikėjau. Žinojau, kad gausiu rolę, o kaip seksis – nenumaniau. Treneris norėjo, kad būčiau lyderis, parodyčiau save. Jis duoda daug laisvės, sukuria man geras situacijas, mėgaujuosi krepšiniu – viskas gerai.

Turime gerą kolektyvą, kai pralaužėme slovakus, viskas išvis tapo gerai (Juokiasi). Turime gerus charakterius, gerai susiliejome, tai pasirodė ir žaidime.

– Kokiais metodais pralaužinėjote slovakus?

– Pavyko natūraliai. Pirmiausiai paklausi, kaip sekasi, kaip mokslai, nes kai kurie eina į 12 klasę (Juokiasi). Po truputį klausi vis daugiau, žiūri, pokalbis mezgasi, gali šnekėt daugiau ir daugiau.

– Kaip sekasi fiziškai atlaikyti 38 minučių vidurkį? Žaidžiate ilgiausiai iš visų.

– Pradžioje reikėjo apsiprasti, bet to ir norėjau. Visada po rungtynių turime reabilitaciją, masažus, stengiamės atsistatyti. Aišku, buvo momentų, kaip prieš praeitą FIBA „langą“, kad sunku ir fiziškai, ir psichologiškai. Per tas 2 savaites atsipūčiau, pasikroviau energijos, viskas buvo gerai.

– Kai tik pradėjote dominuoti Slovakijoje, ar pačiam nebuvo keista, kad Lietuvoje būdamas visiškai roliniu žaidėju, čia galite būti kone ryškiausiu iš visų?

– Nuo mažens mokėjau rinkti taškų, kurti žaidimą, tačiau to negalėjau parodyti. Taip, ryškus nebuvau, bet žinojau, kad tą sugebu ir to norėjau. Aišku, nėra kalbos – Slovakijos krepšinio negalima lyginti su Lietuvos TOP 5 komandomis, bet su kitomis ekipomis galime drąsiai kovoti. Geriau jau išvažiuoti į žemesnę lygą ir rodyti tokius rezultatus nei vėl būti Lietuvoje tokiu, koks buvau.

– Ar Slovakijos lygoje yra kokių nors išskirtinių asmenybių?

– Man vis pasakodavo apie Stanislavą Kropilaką, kuris olimpiadoje skyrė du blokus Jordanui. Buvome pas jį svečiuose, jis susijęs su mūsų klubu, vaišino mus šašlykais ir viskuo. Tą istoriją girdėjau jau 10 kartų, kiek buvau jį sutikęs, tiek jis ją pasakojo (Juokiasi).

– Su kokiomis mintimis žvelgiate į antrąją šio sezono pusę?

– Svarbiausia būti sveikam pačiam, sveikai komandai, nes turime gerą chebrą. Nežinau, kaip viskas susiklostys, ketvirtfinalis laukia iki dviejų pergalių – neprognozuojama. Jei pasiektume finalą, būtų labai gerai, nes to ir tikėjomės. Skaudu, kai mūsų įžaidėjas iškrito iki sezono pabaigos – didelis praradimas, bandysime jį kažkuo pakeisti. Ir man teko pažaisti įžaidėju – naujesnė patirtis, nežinau, ką treneris sugalvos, pildysimės ar ne.

„Ilgoji pertrauka“: visų „Ryto“ žaidėjų atlyginimai – nustebinęs brangiausias krepšininkas, geras sandoris su „Neptūnu“, kam permokama, o kieno kontraktai – geriausi