Didžioji J.Kazlausko dilema pasirengimo cikle (24)

Lietuvos vyrų rinktinės pasirengimas Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms pamažu įsibėgėja. Jonas Kazlauskas turėjo pirmąją galimybę ne tik išbandyti eilę rinktinės debiutantų, tačiau ir pradėti ieškoti atsakymų į svarbius šios vasaros klausimus.

Vienas svarbiausiųjų – ką daryti su sunkiojo krašto puolėjo pozicija. Dvejos kontrolinės rungtynės Klaipėdoje parodė, kad J.Kazlausko laukia sudėtingas galvosūkis, kokį žaidimo modelį ir kokius „ketvirtuosius“ numerius tam modeliui įgyvendinti pasirinkti.

Pirmosiose draugiškose rungtynėse su Naujosios Zelandijos ir Tuniso atstovais Lietuvos rinktinei vis dar padėti negalėjo Paulius Jankūnas ir Domantas Sabonis. J.Kazlauskas turėjo progą sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje testuoti Mindaugą Kuzminską ir Edgarą Ulanovą – įprastai „trečiuosius“ numerius. Jie ne tik išlaikė testą, tačiau ir apsunkino gyvenimą pačiam J.Kazlauskui. Treneriui dabar reikės spręsti rimtą dilemą.

M.Kuzminskas ir E.Ulanovas parodė, kad Lietuvos rinktinės puolimas su žemaūgiais ir mobiliais „ketvirtaisiais“ numeriais yra labai sklandus, greitas ir rezultatyvus. Minėtieji du krepšininkai duoda tai, ko duoti negali P.Jankūnas ar D.Sabonis.

28 iš 88 (32 proc.) ir 22 iš 81 (27 proc.) – tokią Lietuvos rinktinės pelnytų taškų dalį rinko M.Kuzminskas ir E.Ulanovas atitinkamai susitikimuose su Naująja Zelandija ir Tunisu. Jie ne tik kėlė įvairiapusę grėsmę varžovų krepšiui, tačiau ir kūrė patogias sąlygas pelnyti taškus komandos draugams. Šie du žaidėjai buvo didžiausias abiejų pirmųjų Lietuvos rinktinės varžovų galvos skausmas.

„Ne, tai nebuvo kažkas tokio. Yra tekę pažaisti „ketvirtuoju numeriu“ ir anksčiau, kai kitose komandose trūkdavo aukštaūgių. Galbūt gynyboje šiek tiek sunkiau, bet puolime buvo net lengviau“, – po pergalės prieš Naująją Zelandiją pripažino E.Ulanovas, kuris tose rungtynėse rungtyniaudamas sau neįprastu amplua surinko 16 taškų ir, kartu su Mindaugu Girdžiūnu, buvo rezultatyviausias komandoje.

Akivaizdu, kad prisitaikyti prie žaidimo sunkiuoju kraštu problemų nekilo nei E.Ulanovui, nei M.Kuzminskui.

M.Kuzminsko ir E.Ulanovo „ketvirtoje“ pozicijoje nauda puolimui

Nors abu šie puolėjai yra kiek skirtingo braižo, abu jie žaisdami „ketvirtuoju“ numeriu žydėjo Lietuvos rinktinės puolime. M.Kuzminskas išsiskyrė gebėjimais išnaudoti erdves tolimiems metimams bei kontratakoms. Tuo tarpu E.Ulanovas buvo labai naudingas tiek atakuodamas kur kas lėtesnius oponentus prasiveržimais, tiek sužaisdamas nugara į krepšį, tiek ir pasižymėdamas greituose išpuoliuose.

Jų dviejų naudą Lietuvos rinktinės puolimui rungtyniaujant „ketvirtuoju“ numeriu galima apibendrinti keturiais punktais.

1. Atakuoja „du prieš du“ pagalbą tritaškiais

Abejose rungtynėse Lietuvos rinktinė nuolat išnaudodavo „du prieš du“ situacijas tam, kad atvertų erdves prie tritaškio linijos. E.Ulanovas ir M.Kuzminskas buvo vieni tų, kurie erdvėmis naudojosi. Kai lietuviai žaidžia „pikenrolą“, varžovų pagalba „silpnoje“ pusėje (priešingoje nei kamuolys) kiekvieną kartą susiduria su dilema: nusileisti arčiau krepšio ir stabdyti į baudos aikštelę įkertantį aukštaūgį, ar likti prie E.Ulanovo/M.Kuzminsko, kamuolio laukiančių prie tritaškio linijos. Labai dažnai jie rinkdavosi pirmąjį variantą, už ką būdavo baudžiami. M.Girdžiūnas arba Vaidas Kariniauskas skaitė šias situacijas – vos pamatę, kad E.Ulanovo arba M.Kuzminsko žmogus pasislenka arčiau krepšio į pagalbą, jie iškart siųsdavo kamuolį į perimetrą, o ten minėtieji puolėjai varžovams problemų keldavo dviem būdais.

Pirmasis – atakuodavo iš toli. Tą geriausiai darė M.Kuzminskas, kurio gebėjimai realizuoti tritaškius pranoksta jo jaunojo rinktinės kolegos. Tačiau pastarasis neretai tokias situacijas išnaudodavo kitaip.

2. Atakuoja „closeoutus“ prasiveržimais

Į pagalbą arčiau krepšio pasislinkęs E.Ulanovo tiesioginis oponentas turėdavo reaguoti, jei žalgirietis priimdavo kamuolį laisvas. Reakcija paprasta – jis skubėdavo atgal kuo greičiau „uždaryti metimą“ savo varžovui. Tai yra vadinama „closeoutu“. E.Ulanovas labai dažnai tokiose situacijose prasiveržimu atakuodavo prie jo sugrįžtantį savo tiesioginį oponentą, kuriam susikoordinuoti tokiose situacijose būdavo labai sunku.

Bendrai, tiek E.Ulanovas, tiek M.Kuzminskas prasiveržimais gali išmušti iš rikiuotės savo tiesioginius oponentus, kurie pastebimai nusileidžia mobilumo savybėmis. Dar didesnį greičio pranašumą jie įgyja būtent minėtų „closeoutų“ situacijose, kai jų tiesioginiams oponentams yra labai sudėtinga neprarasti koordinacijos.

3. Išplečia aikštelę

Pirmieji du punktai glaudžiai susiję ir su trečiuoju (arba trečiasis apibendrina pirmuosius du). Su E.Ulanovu/M.Kuzminsku „ketvirtoje“ pozicijoje Lietuvos rinktinė puolime išsidėsto vadinamuoju 4–1 modeliu, kai baudos aikštelėje visa erdvė atitenka vidurio puolėjui. Apsiginti prieš tokį išsidėstymą ir labai sudėtinga dėl kelių priežasčių.

Pirmiausia, vidurio puolėjas (pavyzdžiui, Jonas Valančiūnas) įgyja milžinišką erdvę žaisti vienas prieš vieną „ant ūselio“. Akivaizdu, kad apsiginti prie tokį „centrą“ be pagalbos yra labai sudėtinga. Jei varžovai dvigubina Lietuvos rinktinės vidurio puolėją, kažkuris iš keturių perimetre kamuolio laukiančių žaidėjų atsiduria laisvas. Belieka tokias situacijas tik atpažinti ir sumaniai išnaudoti, sudarkant varžovų gynybą, kuri staiga susiduria su gynybiniu deficitu „3 prieš 4“.

Antra, kai Lietuvos rinktinė žaidžia „du prieš du“, varžovai nuolat priversti spręsti jau minėtą dilemą. Jeigu ginamasi „stepautu“ (kai aukštaūgis atakuoja žaidėją su kamuoliu), būtina pagalba. Jeigu bent vienas oponentų žaidėjas pasislenka arčiau krepšio į pagalbą, pasikartoja situacija „2 prieš 3“ (arba „1 prieš 2“ kraštuose). Jeigu „du prieš du“ situacijoje ginamasi „flatu“ (kai aukštaūgis lieka baudos aikštelės prieigose), žaidėjas su kamuoliu dažniausiai įgyja erdvę metimui iš tolimesnių distancijų, o priklausomai nuo situacijos, ir prasiveržimui. Tada ir vėl reikalinga pagalba – tada ir vėl platus išsidėstymas su trimis žaidėjais prie tritaškio linijos kuria tas pačias erdvės dengimo problemas, kaip pavyzdžiui, vienam gynėjui krašte uždengti du lietuvius prie tritaškio linijos. Galiausiai, jeigu prieš „du prieš du“ ginamasi be pagalbos, Lietuvos rinktinė įgyja didžiulį pranašumą ir erdvę tiek metimui iš toliau, tiek aukštaūgio įkirtimui į baudos aikštelę ir atakos užbaigimui priėmus kamuolį.

Trečia, išsidėstymas 4–1 sukuria didžiules erdves baudos aikštelėje ir jos prieigose, kas leidžia kur kas laisviau jaustis tiems, kurie veržiasi. Labai dažnai prasiveržimų metu galima lygiai taip pat efektyviai sutraukti pagalbą ir lygiai taip pat paprastai numesti kamuolį kažkam, kas lieka be priežiūros ties tritaškio linija.

4. Kelia didžiulę grėsmę kontratakose

Mobilus, atakuoti iš toli ir veržtis gebantis „ketvirtasis“ numeris yra didžiulis ginklas poziciniame puolime, tačiau tokie žaidėjai kaip M.Kuzminskas bei E.Ulanovas gali būti dar pavojingesni greitose atakose.

Dėl savo greičio ir kamuolio valdymo savybių jie gali ne tik inicijuoti kontratakas, tačiau jas užbaigti „nuo galinės linijos iki galinės linijos“. Jie taip pat gali priversti gynybą susikoncentruoti, taip atveriant erdves kraštuose, kur kamuolį priėmę snaiperiai įgyja pakankamai laiko prisitaikyti. Bendrai, abejose pirmosiose Lietuvos rinktinės draugiškose rungtynėse kontratakos buvo labai svarbus ir labai skausmingas varžovams ginklas. Labai dažnai E.Ulanovas ar M.Kuzminskas inicijuodavo greitus išpuolius. Labai dažnai iš gynybos į puolimą lietuviai pereidavo turėdami kiekybinę persvarą.

Visa tai su pavyzdžiais – šiame vaizdo reportaže:

J.Kazlausko dilema

J.Kazlausko eksperimentai su E.Ulanovu ir M.Kuzminsku sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje, žinoma, buvo priverstiniai. Tačiau tai, kaip jis ir visa rinktinė prisitaikė prie šios situacijos, rodo, kad Lietuvos rinktinės strategas geba reaguoti į naujas krepšinio tendencijas.

Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA) mažo penketuko idėją geriausiai atskleidė 2015 m. čempionė Oklando „Golden State Warriors“. Dabar stipriausioje planetos lygoje eilė komandų nori savo žaidimą kurti, remdamosi šiuo naujos kartos modeliu.

J.Kazlauskas galėjo tik dar kartą įsitikinti, kad mažas penketukas su lengvojo krašto puolėju „ketvirtoje“ pozicijoje atveria milžiniškas galimybes puolime. Dabar jam teks spręsti dilemą, kokią žaidimo kryptį pasirinkti, prie rinktinės prisijungus tikriesiems sunkiesiems kraštams – P.Jankūnui ir D.Saboniui, kurie nepasižymi tokiomis savybėmis kaip M.Kuzminskas ir E.Ulanovas.

Nors Lietuvos rinktinė, kaip ir daugelis komandų Europoje, jau senokai žaidžia 4–1 išsidėstymo variacijomis, kai „ketvirtasis“ numeris kelia grėsmę prie tritaškio linijos ir tam tikrose situacijose atlaisvina erdves prasiveržimams bei „centro“ žaidimui baudos aikštelėje. Tačiau tai ne tas pats, ką rinktinė gali žaisti mažu penketu.

P.Jankūnas ir D.Sabonis, pirmiausia, yra baudos aikštelės žaidėjai, kurių stipriosios savybės puolime geriausiai atsiskleidžia arčiau krepšio. Nei vienas jų nėra labai patikimas snaiperis (ypač D.Sabonis), nei vienas jų nepasižymi tokiu startiniu greičiu ir kamuolio valdymo savybėmis, kad išnaudotų erdves prasiveržimams kaip M.Kuzminskas ar E.Ulanovas. Galiausiai, ryškiausias skirtumas pasijaučia kontratakose, kur minėtieji du Lietuvos rinktinės puolėjai jaučiasi kaip gynėjai, priešingai nei P.Jankūnas ar D.Sabonis.

Nors šiame tekste išskirtinai kalbu tik apie puolimą, reikia pažymėti, kad gynyboje mažas penketukas su M.Kuzminsku ir D.Saboniu gali turėti rimtų problemų kovoje dėl atšokusių kamuolių (ką parodė rungtynės su Naująja Zelandija) ir gynyba (jei varžovų „ketvirtasis“ numeris yra pajėgus žaisti nugara į krepšį).

Taigi didžioji pasirengimo dilema – kaip paskirstyti vaidmenis keturiems žaidėjams, kurie rungtyniaudami „ketvirtuoju“ numeriu gali rinktinei duoti skirtingos naudos. Ar mažo penketuko variantą padaryti atsarginiu, taip P.Jankūnui ir D.Saboniui padalinant liūto dalį minučių sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje, ar paversti mažą penketuką svarbia rotacijos opcija?

Antrasis variantas, akivaizdu, Lietuvos rinktinės puolimui suteikia kur kas daugiau galimybių. Tai gali būti sprendimas tuo atveju, jei rinktinės žaidime vėl suvešėtų 2015 m. Europos čempionato grupės etape išryškėjęs statiškumas. Tik tada reikėtų galvoti, ką daryti su D.Saboniu. Tokiu atveju, kitą sezoną NBA rungtyniausiantis talentingasis aukštaūgis veikiausiai iškristų iš rotacijos.

J.Kazlauskas turi peno apmąstymams ir bandymams. Tam jis turi ir eilę rungtynių pasirengimo cikle. Bus įdomu stebėti, kaip Lietuvos rinktinės strategas spręs šią dilemą, kuri, laimei, yra labiau maloni nei skausminga.

Sekite Krepsinis.net apžvalgininką Algimantą Bružą „Facebook“

„Ilgoji pertrauka“: visų „Ryto“ žaidėjų atlyginimai – nustebinęs brangiausias krepšininkas, geras sandoris su „Neptūnu“, kam permokama, o kieno kontraktai – geriausi