Darbus Pasvalyje pradedantis A.Jasilionis jaučia kartėlį dėl sezono „Wolves“: kai kurie savo pareiškimus lai pasilieka sau (12) interviu

Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ komanda išgyveno prasčiausią sezoną istorijoje Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“), kur liko dešimta.

Klubas ėmėsi kardinalių permainų: sudėtyje liko tik du žmonės, o Ramūną Cvirką prie komandos vairo pakeitė Aurimas Jasilionis.

„Nustebau, nes viskas greitai įvyko. Negalvojau nė sekundės, ką čia galvoti? Lietuva, LKL – norisi to“, – apie greitą sprendimą Krepsinis.net pasakojo A.Jasilionis.

Pastarąjį sykį jis vyr. trenerio pareigas ėjo Ukrainoje, kur dirbo Perejaslavo-Chmelnyckio „Khmelnitskyi“ komandoje. Praeitą sezoną strategas pradėjo Alytaus „Wolves“ gretose, bet darbų baigti nespėjo ir kartu su Rimu Kurtinaičiu buvo atleisti.

Beje, dėl to A.Jasilionis neslepia apmaudo iki šiol.

„Šiandien aš galiu tai pasakyti, jog kartėlis yra likęs, nes darbo nepabaigėme iki galo. O tie paistalai, kad kažkas tą, aną... Stengiausi jų negirdėti, nežiūrėti, bet susitikus su žmonėmis tenka pakalbėti. Pirmas sezonas, nauja komanda, žaidėme toje ENBL, kiek traumų, kiek visko. Nežinau, ką dar buvo galima nuveikti. Tie pasakymai, kad kažkas matė, jog smunkame žemyn, tebūnie, gerai, jūs matėte, jūs nusprendėte, viskas tvarkoje. Galėjome pabaigti sezoną ir nežinau, kaip būtų susiklostę“, – svarstė ilgametis R.Kurtinaičio asistentas.

Krepsinis.net interviu su juo – apie būsimus darbus Pasvalyje, auklėtinio Martyno Arlausko reabilitavimą, sezoną Alytuje ir R.Kurtinaičio įtaką.

– Po pusantrų metų pertraukos grįžtate prie vyr. trenerio darbų. Kiek nekantraujate vėl būti pagrindiniu komandos vairininku?

– Žiauriai džiaugiuosi, kad lieku Lietuvoje ir nereikia vėl kažkur važiuoti. Buvo mintys tokios, kad išvyksiu, bet galiausiai viskas susidėliojo kitaip. Labai džiaugiuosi, kad gavau šansą, stengsimės nenuvilti ir kažką parodyti.

– Pasvalio klubo kvietimas jus nustebino ar galbūt matant laisvas pozicijas Lietuvos komandose tokią mintį turėjote?

– Jei atvirai, pastaruosius pusantro mėnesio nelabai sekiau rinką krepšinyje. Patį krepšinį stebėjau, bet gandų – nelabai. Aišku, nustebau, nes viskas greitai įvyko. Negalvojau nė sekundės, ką čia galvoti? Lietuva, LKL – norisi to.

– Ko labiausiai pasiilgote iš vyr. trenerio pareigų?

– Gal adrenalino, nors aš nelinkęs skirstyti vyr. trenerio ir asistento darbų. Man su Rimu dirbti buvo idealu, aš tokią galimybę turėjau ir ją išnaudojau 120 proc. Tai žmogus, kuris iš mentoriaus tapo geriausiu draugu. Kažkiek keista sakyti, kad būsiu vyr. treneris ir be Rimo. Net ir dabar, vykstant komplektacijos darbams, kasdien šnekuosi su Rimu. Viską dėliojame kartu, kaip matome.

– R.Kurtinaitis tapo savotišku asmeniniu jūsų konsultantu.

– Duok Dieve, kad kiekvienas turėtų tokį konsultantą, čia yra prabanga (Juokiasi).

– Ar per tuos nemažus darbo kartu metus jaučiatės perėmęs dalį R.Kurtinaičio braižo?

– Nori ar nenori, per tiek laiko įsisavini kažkokias idėjas. Bet negali tiesiogiai nukopijuoti žmogaus – tai nėra originalu. Aš turiu savo idėjų, perteikiu tą patirtį, kurią pasiėmiau iš Rimo, bet bus kitaip nei su juo. Vis tiek norisi perteikti savo idėjas. O ir komanda bus visai kita – ją reikės sukomplektuoti nuo nulio.

Jasilionis

– Pasvalio klubui praeitas sezonas buvo prasčiausias LKL istorijoje, ar jaučiate didelį iššūkį, laukiantį prieš akis, norint pakelti komandą į aukštesnį lygį?

– Nesižvalgau į praeitį, kas buvo, tas buvo. Gyvenu šiandien ir tik žiūriu, kokia situacija dabar. Dabar dėlioju, komplektuoju komandą ir sieksiu tikslų. Dar net nespėjau susidėlioti, ko norėčiau geriausiu atveju. Ką labiausiai noriu sukurti, tai patrauklų akiai krepšinį, jog būtume įdomesni.

– Kaip su komandos bosu Arūnu Burkevičiumi dalinsitės komplektavimo darbus tarpusavyje?

– Kiek bendravome, man viskas tinka. Prieš atvykstant čia bendravau su žmonėmis, kurie sakė, kad bus vienaip ar kitaip, kad jis toks ar anoks. Aš esu labai atviras žmogus, aš išsakau viską, ką galvoju. Manau, kad Burkevičius – lygiai toks pats žmogus. Gal kažkada ateityje kažkas ir susikirs, bet abu esame panašūs. Jis yra šio klubo patriotas, kiek jis atidavęs Pasvaliui, yra pagarba. Natūralu, kad jis nori geresnių rezultatų. Lietuva maža, miestas – dar mažesnis, dirbsime kartu. Jei tarpusavyje pradėsime skųstis, nieko nebus. Norėčiau, kad visose situacijose išsikalbėtume ir viską išspręstumėme, jei tik diskusijų kils.

– Daug metų eina kalbos, kaip sunku žaidėjus yra prisivilioti į „Pieno žvaigždes“. Ar šis mitas jau pasiteisino, ieškant komandos naujokų?

– Galvoju, kad mes patys šį mitą iškėlėme. Bus sudėtinga, suprantu tai, bet svarbiausia, koks yra žmonių tikslas. Nuo šito ir pradedame. Ar atvažiuoji į Pasvalį pasiimti pinigus ir po to vykti į kitą LKL klubą, ar tavo tikslas atiduoti visą save, paaukoti metus ir keltis į aukštesnį lygį. Mano manymu, čia yra stotelė kilti aukštyn. Turi tik salę, namus, jokių pramogų – viskas. Jei esi pasiruošęs tam iššūkiui, prašau, bet jei atvažiuoji atbūti, ne, tokių žmonių nereikia. Kiekvienam bus numatytas aiškus vaidmuo, aiškūs tikslai, to ir sieksime. Čia žmonės atvažiuos dėti pamatus geresnei ateičiai.

– Kaip manote, kada galite pasirašyti pirmąsias naujas sutartis?

– Dirbame, telefonas išsikrauna per 5 valandas (Juokiasi).

Arlauskas

– „Pieno žvaigždės“ turi vos du žaidėjus sudėtyje, viską burti tenka iš naujo. Jums kaip naujam komandos strategui, tai labiau trūkumas ar privalumas, žinant, kad galite rinktis žmones pagal savo viziją?

– Aišku, yra lengviau, kai kažkas jau yra, kai stovi pamatai, bet tokia situacija šių dienų krepšinyje, ypač lietuviškame. Nekalbu apie klubus, kurie turi istoriją ir biudžetus, bet pažiūrėkite, kiek mažųjų klubų yra susiformavę. Visi daro viską praktiškai nuo nulio ir taip yra eilę metų. Viskas yra iš biednumo, nėra pinigų, negali susidėlioti taip, kad pasirašytumei žaidėjus keleriems metams. Pažiūrėkime į tuos pačius „Wolves“, kurie pasirašė sutarčių, bet, kiek skaičiau, kažką nori atleisti ar mažinti atlyginimus. Gal tai šnekos, nenoriu lįsti, ne mano daržas. Tai klubas irgi susibūręs nuo nulio, nėra lengva per vieną sezoną suburti laiminčią komandą ir ją išlaikyti. Kol rasi savo bėgius, ant kurių važiuosi, tu kažką keisi.

– Sudėtyje turite tik Artiomą Kovalovą ir Martyną Arlauską. Pastarasis jums žinomas geriau, kaip manote, ar yra šansų kitąmet atgaivinti jo karjerą?

– Martynas yra mano auklėtinis Sabonio krepšinio akademijoje. Tai buvo labai seniai, negaliu žiūrėti pro tuos pačius akinius. Jis turi charakterį, talentą, užsispyrimą ir tas jaunuolis – jau vyras – privalo rodyti žaidimą. Mano kaip trenerio užduotis yra jį atskleisti kuo geriau. Jis metus pasibuvo Pasvalyje, kažkas jam nesiklostė, bet pereinamas etapas turi būti kiekvienam žaidėjui.

– Kaip žmogus, matęs Martyno augimą, kaip manote, ar jį pagadino etapas NCAA?

– Negaliu pasakyti, gadino ar negadino. Transformacija iš JAV krepšinio turi būti, tik vienas žmogus tai įveikia greičiau, kitam užtrunka laiko. Susirašėme su juo žinutėmis, pakalbėsime, kaip jį įsivaizduoju šį sezoną. Mano pagrindinis darbas padaryti, kad jis atsiskleistų, nes tikrai už tą vaiką sergu, stengsiuosi jam padėti. Tai vienas mūsų krepšinio perliukų, bent buvo taip.

– Matant kitų komandų darbus, ar sudėtinga bus pasvališkiams galvoti apie patekimą į atkrintamąsias?

– Sunku spekuliuoti, dar neaiškios komandų sudėtys. Bet ir tai užtruks, nes visi dėl pinigų stygiaus bei kitų priežasčių vėluoja. Komandos komplektuojasi vangiai. Norėtųsi per dieną susitarti su keliais, bet taip nėra, viskas juda, tik lėtai. Lietuvių skaičius yra nepakankamas, kai LKL yra tiek komandų, sunku susitarti su jais. Visi nori uždirbti atlyginimą, žvalgosi į užsienį. Sunku, bet neverksime, yra kaip yra, stengsimės išspausti, ką galima geriausio.

Jasilionis

– Prieš tai minėjote, kad kurti komandą nuo nulio nelengva buvo ir finansų turėjusiai „Wolves“. Žvelgiant į praeitą sezoną, apmaudu, kad jo pabaigti su trenerių štabu taip ir nepavyko?

– Galiu atvirai pasakyti, taip, man apmaudu, labai. Šiandien aš galiu tai pasakyti, jog kartėlis yra likęs, nes darbo nepabaigėme iki galo. O tie paistalai, kad kažkas tą, aną... Stengiausi jų negirdėti, nežiūrėti, bet susitikus su žmonėmis tenka pakalbėti. Pirmas sezonas, nauja komanda, žaidėme toje ENBL, kiek traumų, kiek visko. Nežinau, ką dar buvo galima nuveikti. Tie pasakymai, kad kažkas matė, jog smunkame žemyn, tebūnie, gerai, jūs matėte, jūs nusprendėte, viskas tvarkoje. Galėjome pabaigti sezoną ir nežinau, kaip būtų susiklostę.

– Kuomet „Wolves“ krito LKL ketvirtfinalyje, nekilo minčių, jog šį barjerą tikrai būtumėte peržengę?

– Kažkaip ne, negalvojau apie tai. Kiekvienas dirbame savo darbą: vadyba savo, treneriai savo, žaidėjai savo. Viskas tvarkoje, mes samdomi darbuotojai, mus paleido ir tai jų sprendimas. Tuo viskas ir baigiasi, nežiūriu, būtume galėję ar ne, niekas nežino, sunku pasakyti. Gal viskas ėjo į viršų, kai atėjo Kemzūra ir kiti treneriai, gal jie taip įsivaizdavo, o mes viską įsivaizdavome kitaip. Natūralu, kiekvienas treneris turi savo viziją.

– „Wolves“ komanda buvo nauja ir iškart atsidūrė po padidinamuoju stiklu Lietuvoje, kadangi visus domino, kaip jai seksis. Ar galite palyginti su ankstesnėmis patirtimis, kiek spaudimo jutote dirbdamas Alytuje ir ar jautėtės stebimi tiek pat, kiek „Rytas“ ar „Žalgiris“?

– Atvirai pasakysiu, nejaučiau jokios įtampos. Aš žinau, ką darau, kaip darau, žinau, ką daro Rimas. Visi jį nurašinėjo, lyg jis nusenęs, senos metodikos. Ne, krepšinis yra krepšinis, tu turi įmesti į krepšį. Įmesi – laimėsi, apsiginsi – gerai, turėsi galimybę po to mesti į krepšį. Buvimas po padidinamuoju stiklu? Gal. Bet kad tas klubas būtų tokiame lygyje kaip „Žalgiris“ ar „Rytas“, dar reikia daug nuveikti. Pirmoje vietoje – krepšinyje.

– Sakote, kad Rimas dažnai nuvertinamas, tačiau jį atleidus krepšinio visuomenė ir sirgaliai kaip tik stojo trenerio, o ne „Wolves“ pusėn.

– Nes Rimas pirmoje vietoje yra žmogus iš didžiosios raidės. Ne dėl rezultatų, to, ką yra pasiekęs, o savo žmogiškumo, kaip jis bendrauja su paprastais žmonėmis ir žiniasklaida.

– Kuomet „Wolves“ atleido trenerių štabą, sulaukėte palaikymo ar padėkų iš žaidėjų, kuriuos treniravote praeitą sezoną?

– Vienareikšmiškai, tai ir yra svarbiausias darbo įvertinimas. Buvo daug žaidėjų, kurie paskambino, kalbėjo ar parašė. Trūko žodžių, nebuvo daug, ką kalbėti, padėkojau už skambučius ir supratau. Vien skambutis ir ekrane pamatyta žaidėjo pavardė daug pasakė, tai jau yra įvertinimas.

– Ko gero tokios žaidėjų reakcijos kažkiek glostė širdį? Vis tik vadybos sprendimai yra jų sprendimai, o būtent žaidėjai buvo tie, su kuriais dirbote kasdien kartu.

– Taip taip! Valdžia mato tik rungtynes, o tu kasdien būni su žaidėjais. Pykčiai ar ne pykčiai, yra vyrų kompanija, vyrų krepšinis, jei esi nuoširdus, atviras su žaidėjais, jie supras, kad viską darai dėl bendro tikslo, o ne savęs.

– Kaip sekėsi darbuotis su ryškiausia „Wolves“ žvaigžde Jeffery Tayloru ir ar nustebote, kad jis įsipareigojo klubui atstovauti toliau?

– Man jis yra nuostabus žmogus, profesionalas, neturėjome jokių problemų su juo. Visada vyko dialogas ir visada kalbėdavomės, jis išsakydavo savo mintis, mes – savo. Jis matęs krepšinio, ne mažas vaikas, žino, kaip tvarkytis su įvairiomis situacijomis. To visada norisi iš visų žaidėjų, nes susirenkame ne draugauti, o dirbti savo darbą. Smagu dėl klubo, kad jie susiderino naują kontraktą, manau, kad ir Taylorui tai gera stotelė. Jis dar tikrai neparodė, ką gali.

– Prieš kurį laiką pasirodė trijų „Wolves“ valdžios vyrų interviu, atsilaikėte jo nepasižiūrėjęs?

– Atsilaikiau, bet daugelis žmonių nupasakojo. Supratau, kad neverta man žiūrėti (Juokiasi). Čia jų reikalai, bet kai kuriuos pareiškimus kai kurie žmonės tegul pasilieka sau, nes jie vis tiek kažkada atsisuks atgal. Kažkada susitiksime, Lietuvos krepšinis mažas, bus įdomu.

– Jūsų pastarąja darboviete, kur ėjote vyr. trenerio pareigas, buvo Chmelnyckio komanda Ukrainoje. Ar palaikote ryšius su šia organizacija ir kaip ji laikosi karo metu?

– Ryšį palaikome nuolat, aišku, ne tiek laiko praleidžiu naujienų kanaluose, pasišnekame su tais pačiais vietiniais, kurie patys nebe tiek skaito, laukia signalo, kada ateis oro pavojus. Vyksta gyvenimas, žmonės prisitaiko. Komanda veiklą kiek pristabdė, žaidė antrojoje lygoje tik su jaunimu iš savo regiono. Jie tikisi, kad kada nors bus geriau, aš sakiau, kad kada nors ten grįšiu pabaigti neužbaigtus darbus. Tokia viltimi jie ir gyvena. Sentimentų yra, darėme ten gerą darbą, nors iš pradžių buvo sunku. Mintimis grįžtant atgal supranti, kad tai buvo neįkainojamas laikas, neįkainojama patirtis, bandei žmonėms duoti vilties, kad gali būti kitaip, kad krepšinis gali irgi eiti pirmyn.

„Ilgoji pertrauka“: visų „Ryto“ žaidėjų atlyginimai – nustebinęs brangiausias krepšininkas, geras sandoris su „Neptūnu“, kam permokama, o kieno kontraktai – geriausi