Bronzinė „Statyba“: įsimintinas šventimas ir didelę nuostabą sukėlęs legionieriaus daiktas (1)

Lietuvos krepšinio lyga per jubiliejinį 25-ąjį sezoną prisimena svarbiausius lygos gyvenimo momentus. Kiekvieną savaitę trečiadieniais pateikiame LKL.LT skaitytojams straipsnius apie istorines asmenybes, įvykius ar pasiekimus. Šį kartą – straipsnis apie legendinę Vilniaus „Statybą“, kuri debiutiniame sezone iškovojo bronzos medalius bei išaugino ne vieną garsų krepšinio specialistą.

Vilniaus „Statyba“ daugelį metų buvo stipriausia sostinės komanda. Ji 1979-aisiais iškovojo Sovietų sąjungos pirmenybių bronzos medalius, tuo metu tituluotasis Kauno „Žalgiris“ varžėsi dėl išlikimo. Visgi atėjus 1993-iesiams vilniečių laukė nauja užduotis – laimėti apdovanojimą tik ką įkurtoje Lietuvos krepšinio lygoje (LKL).

„Juk tai pirmas sezonas, visi norėjo įeiti į istoriją“, – sakė tuometinis „Statybos“ puolėjas Virginijus Sirvydis.

„Nemažai komandų deklaravo, kad nori patekti į pirmąjį ketvertą ir užlipti ant prizininkų pakylos, – teigė tuometinis „Statybos“ gynėjas Dainius Adomaitis, dabar treniruojantis Lietuvos vyrų rinktinę. – Visi tyliai pasvajodavo apie titulą, tačiau Kauno klubai – „Žalgiris“ ir „Atletas“ stipriai išsiskyrė savo pajėgumu. „Lavera“ buvo labai stipri komanda, o NECA, „Olimpas“ ar „Šilutė“ savų žiūrovų akivaizdoje galėdavo nugalėti kone bet ką. Konkurencija buvo didelė, o pirmas sezonas buvo labai įdomus.“

Vilniaus klubo smegenimis bei neatsiejamu veidu tapo Rimantas Endrijaitis. Kaip žaidėjas ir treneris jis ekipai paskyrė 25-erius gyvenimo metus. 1993-aisiais komandoje jis buvo atsakingas už viską: nuo rėmėjų ir žaidėjų paieškų iki treniravimo. R. Endrijaitis buvo pagrindinė „Statybos“ mechanizmo ašis.

„Šiam klubui man nėra lygių“, – tvirtai sakė R. Endrijaitis.

„R. Endrijaitis buvo didelis autoritetas. Visi žinojome, kiek jis šiai komandai atsidavęs, – pasakojo D. Adomaitis. – Daugybę metų buvo žaidėju, kapitonu ir treneriu. Tai buvo ne tik treneris: jo iniciatyva buvo atėję ir pagrindiniai rėmėjai – verslininkas Aleksejus Kliukovskis. Dabar gal Virginijus Šeškus vienintelis LKL dirba visus darbus klube.“

Šarūnas Marčiulionis, Artūras Karnišovas, Alvydas Pazdrazdis – visi jie praeityje vilkėjo „Statybos“ marškinėlius ir nuo 1989-ųjų iki 1992-ųjų pakėlė sparnus į JAV. Taip gimė ryšys už Atlanto, kuris padėjo į Vilnių atgabenti pirmuosius legionierius.

Pirmajame LKL sezone buvo penki legionieriai, kurių du – „Statyboje“. Įžaidėjo pareigos patikėtos atletiškajam Marcui Montgomeriui, o vidurio puolėjo – Jackui Lothianui.

„Jie buvo lyderiai, – teigė D. Adomaitis. – Kaip ir privaloma, kad atvažiavę legionieriai turi būti vieni iš lyderių. J. Lothianas – po krepšiu didelis žaidėjas, o M. Montgomery – įžaidėjas, kuris išsiskyrė savo fizinėmis savybėmis. Jis buvo be galo šoklus, o Lietuvoje tai daug kam patikdavo. Tie keli efektingi momentai, kuriuos jis sukurdavo per rungtynes – mes, lietuviai, negalėdavome to padaryti.“

Užsieniečiai tapo rimta paspirtimi ekipai bei buvo naudingiausiais jos krepšininkais. M. Montgomery vidutiniškai pelnydavo po 15,8 taško, o J. Lothianas – 10,4 taško.

„Legionieriai mums padėjo labai smarkiai, – sakė V. Sirvydis. – Jie buvo tikrai neblogo lygio. M. Montgomory buvo vienas geriausių įžaidėjų lygoje. Labai techniškas gynėjas.“

Pirmieji legionieriai Šilutėje patyrė kultūrinį šoką, užtad sostinėje gyvenę užsieniečiai turėjo visai kitokį veiklos pasirinkimą bei patogumus. Klubo vadovybei buvo didelis iššūkis pirmą kartą į ekipą pasikviesti legionierius. Jie norėjo, kad viskas būtų gerai ir užsieniečiams, ir komandai.

„Užsieniečiai turėjo po mašiną ir po vairuotoją. Tuo metu tai buvo kosmosas. Jie buvo prižiūrimi bei maitinosi gerose maitinimo įstaigose“, – sakė V. Sirvydis.

„Buvo žmonės, kurie bendraudavo anglų kalba ir padėdavo legionieriams, – pasakojo D. Adomaitis. – Net ir komandoje ne visi angliškai gerai galėdavo bendrauti. Kultūrinis šokas labiausiai ir pasijaučia, kai tavęs nesupranta, ką tu sakai. Visi stengėsi, kad atmosfera būtų kuo geresnė.“

„Statyba“ buvo viena jauniausių komandų lygoje. Iš 9 pagrindinių ekipos žaidėjų net 7 krepšininkų amžius nesiekė 23-ejų. Jaunatviško entuziazmo kupina ekipa tuomet pasižymėjo agresyvia gynyba. Vilniečiai vidutiniškai į savo krepšį praleisdavo po 71 tašką, o tai buvo trečias rezultatas lygoje.

R. Endrijaičio diriguojama ekipa reguliariajame sezone iškovojo 20 pergalių ir patyrė 16 pralaimėjimų. „Statyba“ į priekį užleido tik pirmenybių favoritus: „Žalgirį“, „Atletą“ bei pagrindinius savo konkurentus dėl bronzos – „Laverą“.

Reguliariajame sezone „Statyba“ su „Lavera“ žaidė keturis kartus. Visos dvikovos buvo atkaklios bei baigėsi vienaženkliu taškų skirtumu. Visgi per ketverias rungtynes triskart triumfavo kauniečiai.

Tiek „Statyba“, tiek Henriko Giedraičio diriguojama Kauno miesto komanda pusfinaliuose nusileido čempionato favoritams 0-2 bei stojo į mūšį dėl pirmosios istorijoje LKL bronzos.

Tuometiniai „Laveros“ lyderiai buvo Dainius Staugaitis, Virginijus Praškevičius, Tomas Pačėsas ir Singaras Tribė.

Prieš svarbiausią sezono seriją vilniečiai persikėlė į Vilniaus sporto rūmus. Reguliaraus sezono rungtynes R. Endrijaičio kariauna žaisdavo „Statybos“ salėje, dabartinėje Šarūno Marčiulionio akademijoje, kuri talpina apie 800 žmonių. Visgi svarbiausią sezono dvikovą ji pasitiko žaisdama didžiausioje miesto krepšinio salėje. Ir pasitiko galingai. Lemiamą mačą su „Lavera“ stebėjo pilni rūmai – apie 5 tūkst. krepšinio sirgalių.

„Šiai serijai ruošėmės labai stipriai ir gerai. Mes buvome nepaprastai motyvuoti, – pasakojo R. Endrijaitis. – Turėjome jaunų ir talentingų žaidėjų, tad buvo lengva pritaikyti agresyvią gynybą, kuri buvo mūsų raktas į bronzą. M. Montgomeriui tokia gynyba tiesiog įaugusi į kraują.

Tuomet garsiai privengiau kalbėti apie seriją dėl bronzos, bet Vilniuje varžovus įveikėme nesunkiai, gal 20 taškų pranašumu. Jie neatlaikė mūsų spaudimo ir aktyvios gynybos. Aš buvau įvairaus presingo šalininkas. Presingą, kurį Šarūnas Jasikevičius dabar naudoja „Žalgiryje“, aš naudojau 1994-aisiais.“ „Lavera“ nerado priešnuodžių prieš puikiai žaidusią „Statybą“ – ji seriją laimėjo 3-0.

Vilnius euforijoje. „Statyba“ iškovojo pirmą LKL bronzą, o komandos šventimas parodė, kaip stipriai ji norėjo šio apdovanojimo.

„Savininkai užsakė dviejų aukštų autobusą, – pergalės šventimą prisiminė V. Sirvydis. – Tuomet tai buvo gal vienintelis toks autobusas Lietuvoje. Nežinau, iš kur jį atrado. Po pergalės mus paėmė iš sporto rūmų bei vežė su didžiausia palyda iki Lietuvos viešbučio, o ten 22-ajame aukšte vyko pergalės šventė. Koncertavo lyg ir Birutė Dambrauskaitė, o vaišės buvo didelės ir prabangios.“

„Man svarbiausia, kad darbą atlikau sąžiningai ir gerai, – sakė. R. Endrijaitis. – Jaučiau vidinį pasitenkinimą, nes mūsų palaikyti atėjo daug žmonių ir pagarbiai mane sutiko. Supratau, kad Vilniuje esu gerbiamas žmogus. Esmė ne piniguose, o darbe, ką tu darai. Kaip asmenybei ir treneriui tas laimėjimas buvo labai reikšmingas.“

Po šio istorinio sezono „Statybą“ paliko R. Endrijaitis, kuris persikėlė į Plungės „Olimpą“. Sostinės klubas egzistavo dar trejus metus, kuomet finansinių sunkumų krečiamą klubą perėmė „Lietuvos ryto“ dienraštis bei užaugino naują jėgą Lietuvoje.

„Statybą“ buvo bandoma atkurti iš naujo. Ji žaidė NKL lygoje ir net užėmė antrąją vietą, tačiau LKL pirmenybių taip ir nepasiekė, o projektas žlugo. Nors legendinio Lietuvos krepšinio klubo nebėra, tačiau jo pėdsakai matomi ir dabartiniame krepšinyje. Didžioji dalis bronzinės „Statybos“ žaidėjų vis dar yra arti krepšinio: D. Adomaitis, V. Sirvydis, M. Montgomery ir A. Vainauskas užsiima treniravimu, Martynas Purlys dirba „Lietuvos ryto“ valdyboje, o Egidijus Mikalajūnas – krepšinio agentu.

„Man imponavo jų atsidavimas darbui, jų akys degė noru rungtyniauti. Tai man įstrigo. Visi tie vyrukai liko krepšinyje. Jie užsiėmė krepšinio darbais. Tie, kur turėjo su manimi reikalų, liko atsidavę krepšiniui“, – šypsodamasis sakė R. Endrijaitis.

„Ilgoji pertrauka“: centrai „Žalgiriui“, Buzelio situacija, E.Šeškaus nauja veikla, Eurolygos teisėjai ir dingęs himnas, kauniečių skauto ir klubo darbuotojų algų filosofija bei kaip „Žalgiryje“ atsirado kartvelas