Ambicingai į naują veiklą krepšinyje nėręs O.Varanauskas: mano tikslas – tapti geriausiu Lietuvoje (11) interviu

Ne visi žaidėjai, baigę savo krepšininkų karjeras, žino, kuo užsiims ateityje. Kitoks yra Ovidijaus Varanausko pavyzdys.

33-ejų gynėjas vis dar neatsisveikino su krepšiniu, tačiau jau ėmėsi naujos veiklos ir link jos kryptingai dėliojosi planą kelerius metus. O.Varanauskas prieš kelis mėnesius tapo individualių įgūdžių treneriu.

Profesionaliai krepšinį jis žaidė nuo 2008 metų ir kitą sezoną vis dar žada rungtyniauti Regionų krepšinio lygoje (RKL). Gynėjas keletą metų tvirtinosi 3x3 krepšinyje, tačiau su šiuo kol kas atsisveikino.

„Šis dalykas nebuvo spontaniškas, idėją brandinau 3–4 metus. Vasaromis pats daug sportuodavau individualiai, kitai žaidėjai tai darė su manimi ir gaudavosi, kad aš treniruotes kaip ir vesdavau – pratimai vykdavo pagal mane. Tuo metu net nejaučiau, kad treniruoju, o dabar situacija susiklostė, kad planą reikėjo įgyvendinti.

Vienu ar kitu gyvenimo etapu vis susidurdavau su Gintaru Leonavičiumi, kuris dabar dirba FIBA. Kai jis Prienuose baigė karjerą, žaidėme kartu. Jis buvo mano kambariokas ir matydavau, jog jau tada jis dalyvavo FIBA kursuose. Gintaras žinojo, ko nori, o aš jį matydamas galvojau: kaip smagu, kad žmogus, baigdamas karjerą, iškart turi planą, ką veiks po to. Aš tai labai įsidėjau į galvą kaip teisingą kelią“, – pasakojimą pradėjo O.Varanauskas.

Savo dienotvarkę O.Varanauskas jau yra užsivertęs nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Su juo dirba ir tokie žaidėjai kaip Eigirdas Žukauskas, Arnas Beručka, Karolis Giedraitis, Danielis Baslykas, Grantas Vasiliauskas.

„Mano tikslas – ne daugiausiai pinigų uždirbti, o siekti būti geriausiu ir kokybiškiausiu treneriu Lietuvoje“, – sako jis. 

– Ar jau galima daryti išvadą, kad krepšininko karjerą baigėte?

– Dar ne. 3x3 komandos Saudo Arabijoje nebėra, kito klubo neradau, į rinktinę nekvietė, tas šis dalykas užsidarė. O 5x5 pernai sezoną užbaigiau Birštone, laimėjome RKL B divizioną, ten liksiu ir kitam sezonui. Kaip ir viskas man tinka: viena treniruotė, dvejos rungtynės per savaitę, o likusį laiką galėsiu skirti treniravimui. Kai viską susidėliojau, man tai buvo ženklas, kad turiu pradėti iškart. Pradėjau balandį, norėjau susikurti pagrindą per vasarą ir toliau darbuotis sezono metu.

– Žaidimą sau pasiliekate labiau kaip malonumą?

– Kiti metai man bus tranziciniai, o po to jau žiūrėsime. Nepasakyčiau, kad tai bus tik hobis – noriu žaisti. Turėjau pasiūlymą iš Prancūzijos, bet pamačiau, kad noriu treniruoti, man patinka, sekasi, išsikėliau sau tikslus ir supratau, jog kuo anksčiau pereisiu į kitą etapą, tuo bus geriau. Žinojau, ko noriu, nebereikėjo laukti 1–2 metus išsigryninant.

Varanauskas

– Balandį nusprendėte pradėti dirbti. Papasakokite, kaip ta pradžia atrodė ir kaip būrėte žmones, kurie norėtų treniruotis pas jus?

– Turėjau savo strategiją. Tų trenerių yra, jų daugėja, bet kiekvienas turi savo kelią. Žinojau, kad pasiekiau tam tikrą lygį 5x5 ir 3x3 krepšinyje, visada domėjausi individualiu meistriškumu ir žaidžiau užsienyje įvairiose valstybėse. Man tai visada buvo aktualu ir galvoje dėliojausi, kaip darysiu, kaip vesiu treniruotes, kiek maksimaliai žmonių turėsiu.

Gavosi, kad reikėjo tą produktą kažkaip pateikti. Turėjau draugą, kuris užsiima filmavimu, žinojau, jog bandysiu tai pateikti „Instagram“ tinkle. Mano profilis pasidarė nebe asmeninis, o verslo, nes dabar viskas labiausiai vyksta per socialinius tinklus. Pradžioje žmonės sužinojo iš lūpų į lūpas, atsirado norintis žaidėjas iš Birštono, dar ir po finalo ketverto viešai apie ketinimus papasakojau interviu. Nuo to viskas užsikūrė. Tada pradėjome filmuoti treniruotes ir žmonės pamatė. Mano tikslas – ne daugiausiai pinigų uždirbti, o siekti būti geriausiu ir kokybiškiausiu treneriu Lietuvoje.

– Kiek auklėtinių turite šiuo metu ir kas yra žymiausi vardai tarp jų?

– Šiuo metu niekam nesakau „ne“, nesvarbu, kokio amžiaus žmogus, profesionalas ar vaikas. Dabar man įdomu kaupti patirtį ir padirbėti su visais, pasitikrinti savo metodus su skirtingomis amžiaus grupėmis. Viso turiu kokius 25 žmones – nemažai, dirbu nuo 7 ryto iki 21 valandos vakaro darbo dienomis. Su šeima gyvename Birštone, ryte 6 valandą vykstu į Vilnių, ten turiu 3–5 treniruotes, o po to grįžtu namo ir dirbu čia. Savaitgaliai laisvi, reikia skirti laiko šeimai.

Vardinant žaidėjus, pas mane dirba Eigirdas Žukauskas, Arnas Beručka, Karolis Giedraitis, Danielis Baslykas, Grantas Vasiliauskas. Šie – aukščiausio lygio. Bet yra ir RKL žaidėjų, 16–18 metų žaidėjų, visai vaikų – 9 metų ir pan.

– Pats tikėjotės, kad taip greitai sulauksite didelio poreikio šiam darbui?

– Pirmiausiai žiūri, kaip viskas gausis, bet aš vis tiek tikėjau savo planu, žinojau, jog žinių turiu. Žinojau, jog turiu būti treneris, kuris gebės paaiškinti, kodėl turi būti vienaip, o ne kitaip. Jei treneris nepaaiškina, reiškia, yra prastas treneris. Nėra taip, kad traukiu pratimus iš nežinau kur bei nežinau kodėl naudoju – aš viską žinau iš savo patirties. Tikiuosi, tai kiti įvertina.

View this post on Instagram

A post shared by Ovidijus Varanauskas (@varanas_skills)

REKLAMA

– Ši tema pastaruosius keletą metų labai dažna, bet klausimų yra daugiau nei atsakymų. Kokias opiausias žaidėjų problemas įžvelgiate, dirbdamas su skirtingomis amžiaus grupėmis?

– Tai viskas labai akivaizdu. Kai ateina paaugliai, jie neturi gerų pagrindų. Svarbiausia yra jie, ant jų turi lipdyti. Visi nori būti Kyrie Irvingu, bet tu negali tokiu būti, neturėdamas bazės. O dauguma nežino, kaip reikia judėti ilgesniais žingsniais, iš kurios pusės kokia koja ir ranka mesti ir pan. Turbūt jiems to treneriai neaiškina, nes kiek paklausiu, jie sako, jog tai jiems nauja informacija. Su profesionalais yra paprasčiau, jiems jau dėlioji labiau mažas detales, bet tada treniruotėse dalyvauju pats, parodydamas gynybą ir kitus dalykus. Profesionalui pasakai, jis ir padaro, o su jaunesniais yra daugiau aiškinimo.

– Jūsų pavyzdys, ko gero, parodo, jog Lietuvoje atsiranda nemažas poreikis individualių įgūdžių trenerių?

– Poreikis vis didės, nes kiekvienas ateina su savo tikslais. Vienas nori išlaikyti formą per vasarą, kitas nori kažko pridėti. Mano toks planas ir yra, nedirbu didelėmis grupėmis, mano tikslas 1–2 žmonės treniruotėje, nes sužiūrėti tris jau yra sunkiau. Geriausia – 2 žmonės, tada galima matyti viską: kojas, rankas, kaip kamuolys juda, kur dedamos kojos ir kitas detales.

Kas dėl vaikų, jie pradedami žaisti turi 2–3 treniruotes per savaitę, manau, to neužtenka. O vyresni treniruočių turi daugiau, tačiau dirba didelėmis grupėmis. Įsivaizduokite, stovi 12 žaidėjų, yra pratimas ir lauki eilės. Kai esi vienas ar dviese, automatiškai gauni daugiau pakartojimų, kalbant ne vien apie metimus.

– Sakote, kad šiam perėjimui ruošėtės keletą metų, kaip tas pasiruošimas atrodė? Užsirašinėjote medžiagą iš savo patirties, domėjotės papildomai, kitaip gilinote žinias?

– Žaidžiau lygose, kurios buvo individualiai stiprios, stebėdavau komandos draugus, daugiau fokusavausi į gynėjus. Teoriją apie didelių žmonių judėjimą žinau, bet to praktiškai nepatyriau ir negaliu pasakyti. O kas dėl 1–4 pozicijų, žinau daugiau, jei matydavau kažką įdomiau pas komandos draugus, pasiklausdavau, kodėl daro vienaip ar kitaip.

Pats sau irgi išbandydavau, kas veikia, stengdavausi išsigryninti, ypač dėl vidutinio nuotolio metimų. Dabar sakoma, kad vidutinis nuotolis miręs elementas, bet dabar beveik niekas nežino, kaip jį mesti. Taip, tas metimas tolimos distancijos, mažiau efektyvus nei tritaškis, bet jei žinai, kaip susikurti progą, pasistatyti kojas, tu visada jį galėsi išsimesti. Yra skirtumas, tik pataikysi ar ne. Jei gali pataikyti, tai bus geras ginklas.

Supratau ir dar vieną dalyką: yra daug žaidėjų, kurie vasaromis dirba ant įgūdžių, bet jie tik daro pratimus. Jei nežaisi 1x1 bent pusę treniruotės, nieko nebus, nes tada tu to, ką išmokai, nežinosi, kaip pritaikyti. Tose situacijose nebūsi atsidūręs.

– Ar ateityje jus domintų darbas klube, ar labiau norite tęsti individualią veiklą, nepriklausant nuo nieko?

– Jei ir domintų, tai individualus darbas. Taip, klube dirbti būtų įdomu, bet labiau norėčiau dirbti su technika ir individualiais elementais. Jei dirbi treneriu komandoje, turi sužiūrėti 12 žaidėjų, o dirbdamas individualiai turi sužiūrėti 1–2. Tikrai daug geriau sužiūrėsi du, o aš orientuojuosi į smulkias detales. Suprantu, kad sezono metu tokio poreikio kaip dabar nebus – vasarą pats darbymetis, bet vis tiek bus vaikų, bus žaidėjų be komandų, bus RKL žaidėjų – jiems reikės paslaugų.

„Ilgoji pertrauka“: „Žalgirio“ ir „Ryto“ talentai, vos į Kėdainius neatvykęs latvis, laukiantys pasikeitimai LKL klubuose, pagyros Šerniui ir klaustukas dėl Agravanio