17-metis „Nevėžio“ talentas: apie persikėlimą iš Paryžiaus į Kėdainius, apsilankymą T.Parkerio namuose ir J.Jocytės ateitį (2) interviu

Iš Paryžiaus į Kėdainius – 17-mečio Darylo Douallos praeitų metų tranzicija buvo gana ryški.

Prancūzas visą gyvenimą praleido gimtojoje šalyje, kol galiausiai turėjo mokytis naujų dalykų, atvykęs į Lietuvą. Naujų ne tik krepšinyje, bet ir buityje. Tačiau jaunuolis sako – mėgaujasi visomis naujomis patirtimis.

Dvejus pastaruosius metus jis buvo praleidę Vilerbano ASVEL sistemoje, ten susipažino ir su Juste Jocyte bei ne sykį klausėsi Tony Parkerio patarimų, kuriuos labai vertina.

„Gal tris kartus esu apsilankęs jo namuose. Jis – labai gera asmenybė, Tony dalijosi mintimis apie krepšinį, sakė, ką reikėtų daryti, jog tapčiau geresniu žaidėju. Bendrauti su tokia asmenybe ir lankytis pas jį tikrai nuostabu. Tai didelis įvykis. Kai susitikome pirmąkart, buvau visiškai vaikas, Tony man buvo pavyzdys. Jis – pavyzdys kiekvienam vaikui, ne tik Prancūzijoje“, – sako „Nevėžio-Optibet“ talentas.

Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) 195 cm ūgio puolėjas per 19 minučių meta 5,9 taško, atkovoja 2 kamuolius, atlieka po rezultatyvų perdavimą bei renka 3,9 naudingumo balo.

„Čia vyrai yra stipresni, protingesni, dėl to man yra nelengva. Turi būti nuolat susikoncentravęs. Kai esi vaikas, turi teisę klysti dažniau, o čia turi išsilaikyti susikaupęs, nes jei to nebus, varžovai tave nubaus“, – išmoktas pamokas vardina jis. 

– Esate vos 17-os, pirmąkart gyvenate naujoje šalyje, vienas – koks tas pusmetis Kėdainiuose jums buvo?

– Viskas yra gerai, esu laimingas čia. Taip, pirmąkart gyvenime gyvenu vienas, turiu savimi pasirūpinti, tačiau man tai patinka. Esu kilęs iš Paryžiaus, Prancūzijos, o Kėdainiai – visiškai kitoks miestas. Pagal dydį Paryžius yra stipriai didesnis, bet Kėdainiuose gali pajusti ramybę. Atvykau čia dėl krepšinio, tad viskuo džiaugiuosi.

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte taip anksti pradėjęs savarankišką gyvenimą?

– Tai nebuvo lengva, turėjau palikti šeimą ir draugus. Pradžioje labai jų ilgėjausi, vėliau kažkiek pripratau. Bet visada žinojau, kodėl tai darau – dėl progreso krepšinyje.

Kasdienybėje turėjau išmokti gaminti, nes prieš tai tą darė mano mama ir tėtis. Niekada to nemokėjau. Dabar per kelis mėnesius jau išmokau kažką pasigaminti sau. Tuo tarpu krepšinyje jau spėjau pramokti, kaip geriau skaityti krepšinį. Taip, dar stipriai reikia tobulėti, bet kažko jau išmokau. Kasdien stengiuosi tapti vis geresniu, dirbu su treneriais ir jaučiu to naudą.

– Kaip jau minėjote, Lietuva ir Prancūzija – labai skirtingos šalys. Kokį įspūdį palieka mūsų šalis?

– Kėdainiai, kaip jau sakiau, tikrai mažas miestas, bet lankiausi Kaune ir Vilniuje – tai puikūs miestai. Man jie patiko. Lietuvoje randu ir daug skanaus maisto, tai man labai patinka.

Doualla

– Gal galite papasakoti, kaip „Nevėžio-Optibet“ ekipa jus pastebėjo ir pasikvietė atvykti?

– Vilniuje susitikau su savo agentu Mariumi, man reikėjo komandos, kuri būtų pirmoji mano profesionalioje karjeroje. Kėdainių klubas mane pastebėjo ir pasikvietė. Iš pradžių kiek nerimavau, bet pamačiau, kad mane priėmė svetingai, tad atrasti ryšį tapo nesunku. Turime puikią atmosferą, puikius trenerius, jei man kažkas neaišku, visada galiu prieiti ir pasiklausti. Tai palengvina buvimą naujoje šalyje.

– Kiek artimai buvote pažįstamas su Lietuvos krepšiniu iki tol?

– Tiesą pasakius, nelabai, tiesiog žinojau, jog lietuviai myli krepšinį, o šios šalies žaidėjai geba gerai atakuoti ir turi aukštą krepšinio intelektą. Šių dalykų ir pats noriu išmokti Lietuvoje.

– Porą metų praleidote ASVEL jaunimo sistemoje, gal galite nupasakoti, kaip ji atrodė ir kas ją daro sėkminga?

– Galiu apie ją atsiliepti tik teigiamai, ji – geriausia Prancūzijoje. Ten žaidėjai gauna viską, pradedant mokymusi ir tęsiant krepšiniu. Ten vyksta greitas progresas, nes ASVEL turi gerus trenerius.

– Kodėl pasiteiravau apie pažintį su Lietuva: ten ko gero susipažinote su Juste Jocyte.

– Žinau ją, ji yra mano bičiulė, porą metų Vilerbane praleidome kartu. Prieš man atvykstant į Lietuvą ji sakė, kad čia bus gerai, tad pasitikėjau jos nuomone ir nesuklydau. Iš to, kiek mačiau Justę, supratau, kad ji gali žaisti gerai, gali daryti daug dalykų aikštėje, ji gerai skaito žaidimą. Jau dabar ji žaidžia ASVEL komandoje, kas rodo, jog ji – gera žaidėja ir yra Lietuvos krepšinio ateitis.

– Kiek didelį ryšį su ASVEL jaunimu turi Tony Parkeris?

– Su juo esu kalbėjęsis ne kartą. Gal tris kartus esu apsilankęs jo namuose. Jis – labai gera asmenybė, Tony dalijosi mintimis apie krepšinį, sakė, ką reikėtų daryti, jog tapčiau geresniu žaidėju. Bendrauti su tokia asmenybe ir lankytis pas jį tikrai nuostabu. Tai didelis įvykis. Kai susitikome pirmąkart, buvau visiškai vaikas, Tony man buvo pavyzdys. Jis – pavyzdys kiekvienam vaikui, ne tik Prancūzijoje.

– Kaip manote, ar tai, jog T.Parkeris išlaiko artimą ryšį su visais sistemos vaikais, tampa didele motyvacija jiems?

– Manau, kad taip. Kai esi jaunas, tau labai svarbu turėti tokius pavyzdžius, su jais bendrauti. Jei jis tau sako, kad turi kažką daryti, tu supranti, jog turi. Jis matė daugiau, jis tai pats darė, žaidė NBA. Jei nori būti Tony, turi klausyti Tony.

– Ar turite savo krepšinio idealų? Ant jūsų „Whatsapp“ programėlės viršelio matau LeBrono Jameso nuotrauką.

– (Juokiasi) Man LeBronas labai patinka, nes aikštėje jis gali viską – pataikyti, atlikti perdavimus, atkovoti kamuolius. Man taip pat patinka Ja Morantas, kuris yra agresyvus, noriu žaisti panašiai.

Doualla

– Anksčiau žaidėte tik tarp jaunimo, dabar – tarp vyrų, kur slypi didžiausi skirtumai?

– Skirtumų nemažai. Čia vyrai yra stipresni, protingesni, dėl to man yra nelengva. Turi būti nuolat susikoncentravęs. Kai esi vaikas, turi teisę klysti dažniau, o čia turi išsilaikyti susikaupęs, nes jei to nebus, varžovai tave nubaus. Esu turėjęs treniruočių su vyrais ir anksčiau, mačiau, kaip tai svarbu yra. Aš vis dar jaunas ir stengiuosi išmokti šių dalykų. Taip, darau klaidų, bet treneriai man jas pasako ir stengiuosi jų nebekartoti.

– Kėdainiuose turite jauną kolektyvą, ar tokia kompanija motyvuoja? Kadangi kiekvienas jaunas žaidėjas stengiasi įrodyti savo vertę.

– Žinoma, tai motyvuoja. Visi nori pasirodyti gerai, kovoti, laimėti. Jei nori žaisti, turi daryti viską, kas geriausia tau ir komandai. Tai lemia progresą, jį jaučiu ir aš. Manau, sveika konkurencija, kad ir treniruotėse, yra geriausias būdas progresuoti sporte.

– Ar skiriate daug laiko papildomam darbui po treniruočių?

– Mėgstu ateiti likus kažkiek laiko iki treniruočių, padirbėti su kamuolio varymu, tuo tarp po treniruočių daugiau koncentruojuosi ties metimais. Bandau išgauti geriausią savo versiją. Galiu ateiti į areną likus valandai iki treniruotės ir išeiti prabėgus dar 1–2 val. po jos. Man krepšinis patinka, dėl to stengiuosi ir tai darau.

– Esate patenkintas savo daromu progresu ar manote, kad galite atrodyti ir geriau?

– Nesu tas žaidėjas, kuris įmetęs 20 taškų sakys, kad atrodė gerai. Jaučiu, kad visada reikia tobulėti, net pasirodžius gerai puolime, galima kažką geriau daryti gynyboje. Viena vertus, progresą jaučiu, kitą vertus, tikrai galiu būti ir geresnė savo versija. Turiu pagerinti metimą ir išmokti geriau skaityti situacijas.

– Sakote, kad norisi ne tik kovoti, bet ir laimėti, tačiau šio dalyko „Nevėžiui-Optibet“ trūksta.

– Tai nelengva, aš nemėgstu pralaimėti. Per savo gyvenimą nesu rinkęs tiek pralaimėjimų. Tačiau žinau, ką ir kodėl darau, noriu atiduoti save komandai ir daryti nuo savęs viską, kas įmanoma.

– Kaip stengiatės išsklaidyti pralaimėjimų atmosferą?

– Turime smagių dalykų, metame iš aikštės vidurio po treniruočių ir keliskart pataikius yra perkamas šakotis. Jau valgėme jį keliskart sezone, man patiko (Juokiasi).

– Kokios 1x1 akistatos ar mačai kol kas jums įsiminė labiausiai?

– Vienos geriausių mano rungtynių buvo prieš „Pieno žvaigždes“, kai gerai pasirodžiau ir puolime, ir gynyboje. Visada laukiu mačų su „Žalgiriu“, nes tai – gera patirtis prieš Eurolygos klubą. Panašiai ir su „Rytu“, kuris taip pat gera komanda. Tokios rungtynės leidžia tobulėti greičiau.

Iš individualių akistatų sunku kažką prisiminti, atsimenu labiau ne varžovus, o savo buvusį komandos draugą T.J.Starksą. Jį dengti treniruotėse buvo labai sunku. Jis – sumanus žaidėjas, žinantis, kaip valdyti kamuolį bei pataikyti.

– Ar esate iš tų žaidėjų, kurie savo ateitį mato NBA?

– Taip, norėčiau to, dėl to kasdien dirbu. Noriu būti geru NBA žaidėju.